Aldona ir Pranas Vislavičiai - gražiausios Šančių sodybos šeimininkai

“Kai prieš aštuonerius metus pradėjome kirsti senus vaismedžius ir griauti savo stiklinį šiltnamį, kaimynai stebėjosi, o dabar daugelis jau padarė tą patį”, - juokiasi Aldona Vislavičienė.

Daržus ji sunaikino dar anksčiau, kai augo pirmosios dukros vaikai. Vienas jų dabar jau studentas. “Berniukai buvo nenuilstantys futbolininkai, vaikydamiesi kamuolį mindžiodavo daržus”, - visai nepyksta ir dabar jaunatviškai atrodanti močiutė. Ji vienos trijų trečiųjų vietų kas antrus metus vykstančiame geriausiai besitvarkančių Kauno sodybų konkurse laimėjusios sodybos šeimininkė.

Tvarkėsi savo malonumui

“Kai paskambino iš Šančių seniūnijos ir pasiūlė mums dalyvauti konkurse, iškart atsisakėme. Įsivaizdavome, kaip galima išpuoselėti savo aplinką, o mes darbavomės tik dėl savo šeimos patogumo. Tačiau skambinusieji sakė, kad kaimynai giria mūsų sodybą ir paprašė leisti ją apžiūrėti. Kai pamatė, nutarė, kad mūsų sodyba verta dėmesio dėl savo paprastumo ir patogumo, nes gražių ir prabangių dabar rasti lengviau”, - sako A.Vislavičienė. Seniūnijos darbuotojai neapsiriko, ši sodyba vienintelė seniūnijoje pelnė tokį aukštą apdovanojimą miesto mastu.

Jos šeimininkė tikina, kad, kartą susitvarkius, gana didelį sklypą prižiūrėti visai nesunku, lengviau negu viename šiltnamyje augančias daržoves. Gėlynų priežiūra - darbas malonus, ir Aldona jį pasilieka vakarui, kai iš paskos nebebėginėja talkininkauti pasirengę anūkėliai.

“Sode yra apie 50 rožių, tai aš, nenorėdama, kad jų žiedlapiais būtų nubarstyta visa veja, surenku baigiančius peržydėti žiedus. Vaikai pamato ir tempia man pilnus krepšius rožių žiedų ir pumpurų. Jei tik pradedu ravėti, uoliai rauna, ką pamatę”, - šypsosi moteris. Dėl anūkėlių saugumo jie jau antrąsyk pavertė tvenkinėlį komposto duobe.

“Vaikus vanduo taip masina, kad neįmanoma sužiūrėti. Net statines lietaus vandeniui galvojome likviduoti, žentas sakė apmokėsiąs už vandenį laistymui. Bet aš radau išeitį - reikia, kad statinės visad būtų pilnos iki viršaus, vaikai pasisemia vandens, rankas nusiplauna, bet persisverti per kraštą jiems nebereikia, todėl ir pavojaus nebėra”, - džiaugiasi Aldona.

Susižavėjo akmenimis

Akmenukais apdėlioti kone visus sodo augalus paakino anūkė. Pasodinti jaunučiai žemaūgių veislių medeliai keletą metų būna panašūs į rykšteles, tad vaikai bėgiodami neretai už jų užkliūdavo. “Kamilė pasakė, kad reikia akmenukais apdėlioti, kad iš tolo matytųsi, ir pradėjo nešti juos iš paupio. Ta idėja man taip patiko, tad akmenų kieme atsirado labai daug. Anksčiau maniau, kad tai šalta medžiaga, bet paskui, kai dėliojau iš jų takelius, supratau, kad kai kurie akmenys net šilumą skleidžia”, - sako A.Vislavičienė.

Prižiūrėdama savo sodą ji padarė ir daugiau jai svarbių atradimų - augalai gana nesunkiai keičia formą. Štai tamareksą visi žino kaip rasą surenkantį krūmą, kuris rytais atrodo nuostabiai. Vislavičių sodyboje jis išaugo į dvikamienį medį. Iš apačios karpomas neatpažįstamą formą įgijo ir kadagys. Rožės ir smulkiažiedė raganė “išmoko” pagal sodybos šeimininkės sumanymą papuošti vartus.

Paklausta, kokia jos profesija, Aldona Vislavičienė juokiasi: “Dabar galėčiau vadintis dizainere, o anksčiau - siuvėja. Anais laikais namie siūdavau vestuvines sukneles. Vyras irgi visą gyvenimą buvo siuvėjas, abu labai daug dirbome namie po darbo ir dar bijojome už tai būti nubausti”.

Į sodybą Šančiuose, netoli Prano tėviškės, jie su dviem dukromis persikėlė iš dviejų kambarių buto su bendra virtuve. “Teko parduoti vos prieš metus Rusijoje įsigytą naują liukso klasės “Žguliuką”, kurių Lietuvoje dar nedaug buvo, ir pasiskolinti trūkstamą sumą, bet pasiryžome. Kartais pagalvoju, ką rinkčiausi: modernų butą daugiabutyje ar mažutę lūšnelę, ir pagaunu save galvojant, kad ir iš menkiausios lūšnelės kažką galima padaryti”, - neslepia Aldona.

“Kinų siena”

Prieš 27 metus įsigytoje senoje sodyboje jai labiausiai patiko sklypo gale sumūryta “kinų siena” - aklinas kaimyninio namo mūras. Tai buvo tikras privatumo ir saugumo simbolis. Dabar prie jos pastatytoje beveik 40 kvadratinių metrų ploto pavėsinėje sutelpa ne tik giminaičiai, bet ir kone visi gatvelės kaimynai. Joje vienu metu įsigudrina susėsti 27 žmones.

“Mūsų gatvė labai draugiška. Visi esame tolerantiški, todėl puikiai sutariame. Jonines drauge švenčiame, o pabaigoje dažniausiai sugužame į tą pavėsinę”, - sako A.Vislavičienė. Gatvelės gyventojai pasirūpina ir tuo, kad už kelių šimtų metrų esančios upės pakrantėje būtų nušienauta žolė, pasodino ten 80 medelių. Dabar jų liko tik 9, bet tie jau užaugs.

Domimės, kas kepa šalia pavėsinės įrengtoje ugniavietėje. “Kepsnius kepti - vyriškas darbas”, - prabyla iki tol beveik nešnekėjęs šeimos galva. Jis prisipažįsta, kad ir sode ne itin daug darbuojasi - tik žolę pjauna ir akmenų, kurių žmona vis pritrūksta, parveža. Tačiau ankstų rytą sode išgerti puodelį kavos jam labai patinka.

Ugniakurą su kaminu pasigamino pagal savo projektą. Anksčiau visą malonumą sugadindavo netikėtai prapliupęs lietus - lašėdavo ant kepsnių ir jų kepėjo, o dūmai grauždavo pavėsinėje susėdusių svečių akis. Dabar kur kas patogiau. Pasiteisino ir tik šiemet po sena kriauše įrengtas šešiakampis suolas. Gurkšnoti alų karštą dieną medžio pavėsyje daug skaniau nei plastiko stogu uždengtoje pavėsinėje.

Tą stogą šeimininkai pasisiuvo ir kas keletą metų atnaujina patys. Svajojo apie kitokį - tačiau pasidomėję išsiaiškino, kad užsisakę jį iš specialios tam skirtos medžiagos turėtų sumokėti apie tūkstantį litų. Nutarė, kad tokią sumą galima išleisti protingiau, ir griebėsi darbo.