Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Palūžti galima greit, bet svarbu - nepasiduoti
2006-10-27
Šie mokslo metai man kitokie
nei visi 12 buvusiųjų. Vasarėlei skaičiuojant paskutines dienas, artėjant rugsėjui, ramybės vis nedavė mintis: “Kažin kaip ten bus...” Nors mokykloje man visada sekėsi puikiai, širdyje vis kirbėjo abejonės ir baimė dėl prasidėsiančių studijų. Juolab kad ir studijų programą pasirinkau ne iš lengviausių - odontologiją, kuriai pradėjau rengtis nuo 9 klasės. Labai džiaugiausi, kad pavyko gerai išlaikyti baigiamuosius egzaminus ir įstoti į valstybės finansuojamą vietą. Tačiau dabar svarbu išsilaikyti šioje vietoje...
Rugsėjis paskui save atsinešė daug pasikeitimų mano gyvenime.
Pirmasis jų - tai pasikeitusi aplinka ir žmonės, su kuriais teko pradėti bendrauti ir kartu mokytis. Įdomu buvo sužinoti, kas jie tokie. Truputį bijojau, kad galbūt nerasiu tarp jų artimų sau sielų. Iš mokyklos laikų beliko vos 2-3 žmonės, kuriuos tikrai galiu vadinti savo draugais. Visi kiti - pažįstami, su kuriais likimas suvedė dvylikai metų, o jiems praėjus išskyrė. Net pažįstamais kai kurių jų negaliu vadinti, kadangi per tą laiką ne ką apie juos tesužinojau. Nebuvo intereso. Galbūt noro. O gal ir būtinybės pažinti kiekvieną. Universitete viskas kiek kitaip. Kadangi buvau išrinkta būti grupės seniūne, nori nenori tenka pabendrauti su kiekvienu. Ir bendravimas čia kitoks nei mokykloje. Į universitetą susirenka nebe vaikai, o suaugusieji.
Mokslas mokykloje ir universitete skiriasi kaip diena ir naktis.
Tik dabar supratau, kad mokykloje mes buvome auginami šiltnamio sąlygomis. Nespėdavai kažko parengti tai dienai, - nieko tokio, pasirengsi kitai... Universitete nebėra nei nuolaidų, nei vedžiojimo už rankos. Čia nėra “palauk”. Nesuspėjai, nepadarei - tavo problema. O ir tempas beprotiškas. Per keletą dienų reikia suvokti ir įsiminti tiek naujos informacijos, kiek mokykloje mums būtų dėstoma keletą mėnesių. O kaip viską suspėt...
Pirmąjį mėnesį ir man atrodė, kad aš nieko nespėju, nieko nesuprantu ir išvis velnias nešė mane į tą odontologiją. Buvo kilę įvairių minčių, kad galbūt ne į savo roges įsėdau, suklupau pasirinkdama. Jeigu ne mano artimiausi žmonės, gali būti, kad būčiau metusi viską ir pasidavusi po pirmųjų savaičių.
Lengviausia palūžti pradžioje.
Tačiau negalima pasikliaut pirmuoju įspūdžiu. Vėliau įpranti. Atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Bėgi, leki, darai, bet, svarbiausia, padarai. Be to, žinai, kad kitiems ne ką lengviau, užtat ir stengiesi laikytis.
Na ir ką, praėjo pirmasis mėnuo, prasidėjo antrasis. Ir tikrai negaliu pasakyt, kad visą mano laiką suryja studijos. Išmoksti planuoti savo laisvalaikį, tada jo randi ir sau, ir pabuvimui su draugais, ir pramogoms, ir galų gale valandėlei miego po paskaitų, kuris būna toks saldus... Bereikia tik labai norėti. Ir nenuleisti rankų iškilus pirmiesiems sunkumams.
