Esu prie to paties slenksčio, prie kurio kažkada stovėjo mano senelė.

Ji išdrįso ir jį peržengė, o aš dar nežinau, ką daryti. Myliu savo mokinį. Jis myli mane ir yra aštuoneriais metais už mane jaunesnis. Jam jau aštuoniolika ir mūsų santykiai peržengė visas leistinas ribas. O aš turiu ateiti į klasę, kurioje sėdi jis, ir lyg niekur nieko atsiversti dienyną.

Tiesą sakant, aš esu visiškai to berniuko rankose. Nuo jo žvilgsnio priklauso mano širdies tvinksnių dažnumas ir visas mano gyvenimas. Jei jis būtų neatsargus ar supyktų, prasitartų apie mūsų santykius, atrodyčiau kaip moteris, suvedžiojusi vaiką. Mano sūneliui tėra dveji metukai. Mano mamai, kai močiutė ją apvilko kailinukais ir išsinešė į naktį bei nežinią, taip pat buvo tiek.

Mano močiutė taip pat buvo mokytoja. Ji atvažiavo į tą miestelį - graži, įdomi, išsilavinusi, elegantiška, smulkutė tarsi vaikas. Ištekėjo už vieno kolegos beveik žaibiškai, per trumpiausią įmanomą laiką. Pavasarį tik pasklido kalbos apie tai, kad jie draugauja, rudenį jie jau buvo šeima. Esą taip tuomet jai buvo geriausia, nors didelės meilės nebuvo. Žmogus buvo padorus, o ištekėjusios moters padėtis padėjo išvengti padidinto dėmesio. Mažame miestelyje sunku gyventi po didinamuoju stiklu. Kitą pavasarį jiedu jau turėjo dukrytę.

Močiutė savo istoriją papasakojo mamai, kai ši gavo laišką iš savo tikrojo tėvo, apie kurio egzistavimą buvo pamiršusi. Močiutė su savo mylimuoju, net devyneriais metais jaunesniu vaikinu, pabėgo iš miestelio tą naktį, kai jos vyras išvažiavo į tetos laidotuves. Paskui jie su Juozuku blaškėsi iš vieno miesto į kitą. Jaunas vyras stengėsi žūtbūt išlaikyti šeimą, vienas po kito gimė dar trys vaikai. Tik po septynerių metų močiutė išsiskyrė su savo teisėtu vyru ir ištekėjo už mylimojo.

Jos buvęs vyras, nors ir labai įskaudintas, po kelerių metų paieškų aptiko savo moterį ir vaiką Vilniuje. Pamatė, kad mergytė vadina tėčiu Juozą ir sutiko netraumuoti vaiko. Juolab kad pats buvo jau sutikęs moterį, kuri užglostė jo širdies žaizdas. Jam taip pat reikėjo skyrybų. Jiedu susitarė taikiai: ji jam neturės jokių pretenzijų dėl alimentų, o jis pamirš, kur jos gyvena. Taip ir buvo tol, kol paaiškėjo, kad vaikų su naująja žmona mano senelis niekuomet neturės. Tada jis parašė savo dukrai, kuriai jau buvo šešiolika, laišką.

Mano mama sužinojo tiesą. Iki tol jos skirtingą nei brolių pavardę tėvai aiškino tuo, kad jos tikrasis tėvas iškeliavo į Rusiją ieškoti aukso ir vis dar nesugrįžta. Dėdė Juozas ją mylįs kaip dukrą, o tėvas yra tas, kuris užaugina. Jai to pakako, nes, nepaisant nepriteklių, prasto buto, jie gyveno laimingai.

Mano mama ilgai jai neatleido melo ir, metusi mokyklą, išvažiavo gyventi pas savo tėvą. Ištekėjo vos baigusi vidurinę, gyveno tame miestelyje, iš kurio kadaise buvo pabėgusi jos motina. Mane į Vilnių pas močiutę nusivežė, kai aš buvau keturiolikos. Močiutė dar tebebuvo daili moteris, o jos vyras tebežiūrėjo į ją meiliomis akimis.

Klausiausi jų istorijos netekusi žado, ji buvo panaši į romaną ar romantišką filmą. Atrodė, kad tik dėl tokios meilės ir verta gyventi. Dabar aš tuo labai abejoju. Aš nežinau, ar mano meilė truks visą gyvenimą, kaip močiutės su Juozu. Gal tai tebus kelerių metų laimė, dėl kurios reikia paaukoti galimybę dirbti mėgstamą darbą. Dar nežinia, ar vyras per skyrybas neatims sūnaus. Juk teismo akyse būsiu moraliai nepatikima, lengvabūdiška moteris, o jis - vertas pagarbos, kenčiantis ir rūpestingas tėvas, norintis suteikti normalų gyvenimą savo vaikui.

Ne kartą keikiau save dėl iš pradžių romantiškų, nekaltų, o paskui labai aistringų santykių. Galėjau vaizduoti nepastebinti tų žavių akių, nuleisti savąsias, kai jos žvelgdavo man tiesiai į širdį. Galėjau nusisukti nuo nedrąsaus bučinio prieblandoje prie mokyklos. Galėjau pasakyti sau, kad suaugusi moteris neturi teisės krėsti tokias beprotystes. Tačiau nepasakiau. Tik užsiminiau įsimylėjusiam vaikinui, kad pirmoji moteris dažnai atrodo geresnė, nei yra iš tiesų, o laikas puikiai užgydo tokios neperspektyvios meilės žaizdas. Jis pažvelgė priekaištingai ir atsakė, kad be manęs neįsivaizduoja savo laimės. Iškart po egzaminų jis paskelbsiąs apie tai visam pasauliui. Man baisu, ir pavasario aš šįsyk visiškai nelaukiu.

Barbora