Nuo batukų-boružėlių iki etnografijos muziejaus


2004-12-21
Virginija SKUČAITĖ
Nuo batukų-boružėlių iki etnografijos muziejaus

Namai visuomet jaukūs, kai juose yra vaikų ir žaislų

Pamačius Dalios Ališauskienės sukurtus originalius ar nužiūrėtus užsienio parodose bei leidiniuose medinius žaislus, negali nesistebėti, kaip lietuviams dar nenusibodo plastmasiniai arba pigūs kiniški faneriniai. Tuo tarpu originalių medinių žaislų ir kitų dirbinių kūrėja nespėja vykdyti užsieniečių užsakymų ir svajoja apie privatų lietuviškos buities muziejų.

Jaučia istorijos dvelksmą

Netoli buvusio Senųjų Trakų kolūkio sandėlio stūkso daugiau nei 100 metų senumo bažnyčia, esanti Vytauto Didžiojo statytos bažnyčios vietoje, kuri mena ir kunigaikštį Gediminą. “Nė kartelio nesigailėjau persikrausčiusi į Senuosius Trakus, kuriuose gimė Vytautas Didysis. Aš visa savo esybe jaučiu ypatingą šios vietovės aurą”, - kalbėjo Dalia Ališauskienė, žvelgdama pro jaukiu būstu ir dirbtuvėmis tapusius buvusio kolūkio sandėlio langus.

Dar būdama matematikos mokytoja, Dalia daug piešė, mėgino jėgas floristikoje, domėjosi liaudies kūryba. Dar ir dabar jos dirbtuvėje ant sienos kabo neįprasta Vilniaus kraštui verba. “Ji sukurta Šiaurės Lietuvoje, o nusipirkau Vilniuje, Kaziuko mugėje. Beje, šiemet buvau septynioliktąjį kartą Kaziuko mugėje su savo darbais. Liūdna, kad ši tradicinė liaudies meistrų darbų mugė jau panašėja į Gariūnų turgų”, - palingavo galva Dalia.

Kam boružei skylutės?

Ant Dalios darbastalio - neregėti žaislų parduotuvėse boružės formos spalvoti bateliai. Juos galima išardyti ir vėl sudėti, tačiau svarbiausia ne tai. “Šiuose bateliuose yra skylutės batraiščiams įverti. Tad visai nesunku trijų metų mažylį išmokyti batukus suvarstyti. Nebaisu, jei vaikelis tokį žaislą pamėgins “paragauti” - juk jis medinis. Nesvarbu, kad nudažytas. Tie dažai yra absoliučiai nekenksmingi”, - aiškino Dalia, varstydama batuką-boružėlę.

Šalia neregėtų batukų gulėjo keistas trikampio formos skylėtas medžio gabalėlis, primenantis fermentinį sūrį. Dalia paaiškino, kad šis aliejuje įmirkytas medinis žaislas pravers ir vaikui, ir suaugusiam žmogui. Vaikas lavins savo judesius ir dėmesį, mėgindamas per skylutes įkišti ir ištraukti virvutę. Šis žaislas turėtų būti naudingas ir, pavyzdžiui, insultą patyrusių žmonių judesiams lavinti.

Akis traukte traukė ir neįprastai nudažytos įvairių gyvūnų figūrėlės, gulinčios medinėse lentelėse. Pasirodo, tai medinės dėlionės. Figūrėlės dedamos ne į maišelius, o į medinį padėkliuką, kurio įdubimas atitinka figūrėlės kontūrą. Iškračius figūrėlės dalis iš padėkliuko, atgal ją sudėti net ir nekiekvienas tėvelis sugeba.

Besišypsantis katinas

Dalia parodė ilgą margą medinę gyvatę. Ji suskirstyta į dešimt dalių, ant kurios užrašyti skaičiai nuo 1 iki 10. Ši medinė gyvatė lengvai išardoma. Vaikutis, mokydamasis ją sudėti, kartu mokosi skaičiuoti.

Dirbtuvėje ant lentynos rikiavosi įvairiomis spalvomis nudažyti mediniai zuikučiai, meškučiai, katinėliai, gaidžiai ir kiti naminiai bei laukiniai gyvūnai, kuriuos lengva išardyti į smulkias dalis, tačiau sunku atgal sudėti. Visa jų armija - tais savotiškas lietuviškas medinis konstruktorius, supažindinantis vaikus su lietuviška fauna.

Visų medinių gyvūnėlių snukučiai labai patrauklūs, nes piešti ranka. “Pirmiausiai piešiu ant popieriaus pati arba mano sūnus, studijuojantis architektūrą. Paskui iškerpame figūrėles ir perkeliame jas ant medienos, išpjaustome elektriniu pjūkleliu, dažome. Įdomu tai, kad į dirbtuvę ateinantys vaikai pastebi mažiausią medinio žaislo detalę. Štai pažiūrėkite į katinus, kurių akys - tai išpjautos skylutės. Kartą užėjęs vaikas paprašė jam duoti... besišypsantį katiną. Pasirodo, to katino akį buvau išpjovusi žemiau nei kitą”, - pasakojo Dalia.

Svajonė - savas muziejus

Panaršiusi kartoninėse dėžėse, Dalia ištraukė keletą padėkliukų karštiems indams bei nedidelių, pakabinamų ant kaklo medinių širdelių - nuo visų sklido aštrus, bet labai malonus kvapas. Taip kvepia kadagio mediena. Šis svaigus kadagio širdelės ir padėkliuko kvapas sustiprėja nuo kūno ar arbatinio šilumos.

“Užsienietės prašo originalių medinių sagių įvairioms skraistėms, medinių sagų drabužiams ir žiedų stalo servetėlėms įverti. Beje, visa tai darome iš malkų atliekų. Atlikti užsakymus man padeda vyras, įrengęs dirbtuvę”, - pasakojo Dalia.

Pašnekovė pastebėjo, kad jau ir lietuviai pradėjo vertinti medį - tai pastebėjo Kaziuko mugėje, kur buvo noriai perkamos jos padarytos medinės druskinės, cukrinės, kiti stalo indai, įrankiai. “Štai duoninei-sūrinei pritaikiau prancūzišką grūdinto stiklo salotinę, apvertusi ją dugnu į viršų. Turiu daugybę kitų idėjų, tačiau negaliu viso laiko skirti vien kūrybai. Juk yra ir šeima, ir mano daugel metų puoselėta svajonė - privatus etnografinis muziejus”, - aiškino Dalia.

Prisėdusi prie seno pianino, perbėgo pirštais per klavišus. Sakė, kad mieliau imanti į rankas vieną iš senų armonikų (turi net ir “peterburgską”) ir grojanti, kai namuose lieka viena. Senienų kertelėje, ant lentynų, stovėjo senoviškos nuotraukos mediniuose rėmeliuose, šukos linams šukuoti, daugybė kitų medinių ir metalinių rakandų. Dalia tvirtino, kad seni daiktai skleidžia ypatingą nuotaiką, ramina.

Gal kada nors, kai sulėtės kūrybos kadrilis, Dalia atsisės į senutėlį fotelį priešais židinį ir prisimins, kaip buvo nelengva būti pranašu savame kieme.