Šilainiuose, Žukų šeimoje, gyvena neįprastos veislės (Nevos maskaradinė) katė Peckė, kurios išvaizda primena Birmos ir Sibiro kates, o spalva - Siamo. Ši veislė atsirado Sankt Peterburge, sumišus Sibiro, naminėms ir Siamo katėms. Iš vietinių kačių Nevos maskaradinė paveldėjo atsparumą nepalankioms oro sąlygoms, iš Siamo kačių - spalvą, o iš Sibiro kačių - plauko ilgį. Anot felinologų, tai gan stambios katės, vidutinio ilgumo storomis kojomis, ilgokomis tiesiomis nosimis, apvaliomis letenėlėmis, didelėmis ausimis ir akimis bei ilgomis uodegomis.

Tokia yra ir Peckė, kuria Gintarė Žukaitė susižavėjo prieš 8 metus Nidoje vykusioje kačių parodoje. “Nesuprantu, kodėl šios veislės katytės Kaune nepopuliarios. Juk Peckė - labai švelni, meili, tvarkinga ir sumani katė, - aiškino jaunoji jos šeimininkė Gintarė. - Tiesa, kai buvo mažytė, neleido prie savęs prisiliesti ir net nemurkė, tačiau praėjus trejiems metams jos būdas labai pasikeitė. Gal todėl, kad mes vadavome ją iš neįprastos ligos”.

Kai Peckė buvo dvejų metų, šeimininkė pajuto iš jos snukučio sklidusį žuvies kvapą, pastebėjo, kad katytė ir miegodavo iškišusi liežuvėlį, ir dieną taip vaikštinėdavo. Atrodė nelaiminga. Gintarė su mama nutarė nuvežti Peckę pas veterinarijos gydytoją, kai surado ant grindų katytės dantuką. Apžiūrėjusios pražiodytą Peckės snukutį, pastebėjo smarkiai paraudusią gleivinę apie krūminius dantis, kurie buvo tiesiog pajuodę.

Gydytojas pirmiausia nuvalė dantų apnašas ir per porą vizitų išrovė net penkis Peckės dantis. Pasirodo, katytę kankino parodontozė. Peckė, žinoma, nejuto dantų rovimo - gavo narkozę, po kurios dar labiau išryškėjo jos tvarkos pojūtis. Dar neatsigavusi po narkozės, Peckė svirduliuodama eidavo prie savo tualeto dėželės atlikti gamtos reikalų.

Peckę vis dar prižiūri veterinarijos gydytojas, nes parodontozė rodo ragus. Tačiau katytės būdui ji įtakos neturi. Pasikeitė gal tai, kad Peckė pati pradėjo valytis dantis - ne kartą per dieną ji pritupia prie žemai kabančios sintetinės šluotos ir brūžina jos plaukeliais dantis. Matyt, liga padiktavo gyvūnui šią puikią profilaktikos priemonę.

Anot L.Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikos veterinarijos gydytojo chirurgo Žydrūno Januškaičio, dėl neprižiūrėtų dantų šunys ir katės kenčia taip pat kaip ir žmogus. Mažųjų keturkojų pieniniai dantys keistis į nuolatinius pradeda antrąjį mėnesį. Keitimasis trunka apie keturis mėnesius. Tokiu dantų keitimosi periodu kartais prireikia veterinarijos gydytojo stomatologo pagalbos. Mat pasitaiko, kad sunkiai krentantys pieniniai dantys trukdo augti nuolatiniams, kurie tokiais atvejais išauga kreivi. Tai ypač būdinga mažo dydžio veislių (pinčeri, tojterjerai, Jorkšyro terjerai) šunims.

Kita didelė bėda - akmenys, susidarantys ant šuns ar katės dantų. Dažniausiai jie užauga ant lengvai pažeistų dantų arba polinkis jiems susidaryti paveldimas genetiškai. “Ypač pavojingi susidarantys po dantenomis akmenys, - sakė Ž.Januškaitis. - Jie labai dirgina dantenas, skatina bakterijų dauginimąsi ir tampa viena pagrindinių parodontozės priežasčių. Kai delsiama kreiptis į gydytoją, tenka pašalinti jau klibančius gyvūno dantis”.

Dantų akmenys pirmiausiai pradeda formuotis ant krūminių dantų išorinių paviršių, o vėliau apima iltinius ir kandinius dantis. Beje, akmenys pirmiau susidaro ant viršutinio žandikaulio dantų. Kad ir kur jie susidarytų, juos būtina šalinti, nes akmenys sukelia įvairias burnos ertmės ligas. Anot Ž.Januškaičio, tyrimais įrodyta, kad geriausias būdas išsaugoti šunų ir kačių sveikus dantis - juos valyti 2-3 kartus per savaitę specialia pasta. Ją galima nusipirkti kartu su šepetėliu. Pastą galima tepti ir pirštu. Kai dantys gydomi, jie turi būti valomi kasdieną.

Kita svarbi profilaktikos priemonė - specialios kramtomosios lazdelės, kieti sausainiai, dirbtiniai kaulai. Kai gyvūnas juos kramto, nuo dantų valosi akmenys, neleidžiama jiems susidaryti. Tačiau gydytojas nepataria duoti tikrų kaulų šunims, nes jie dažniausiai yra per kieti. Būtent dėl šios priežasties lūžta jų dantys.