Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Nesibaigiantis knygnešystės kelias
2004-03-13
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
Jubiliejiniai spaudos atgavimo metai atverčia naujus knygos ir skaitytojų bendravimo puslapius
Pasauliui nežinoma, kitų tautų neišgyventa unikali lietuvių patirtis spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo dešimtmečiais - išskirtinis socialinės pažangos ir tautinio apsisprendimo reiškinys. UNESCO Generalinės konferencijos 32-ojoje sesijoje pernai buvo patvirtintas mūsų šalies siūlymas lietuviškos spaudos atgavimo šimtųjų metinių minėjimą įtraukti į svarbiausių kultūros įvykių kalendorių. Parodos, susitikimai, taip pat bibliobusais po miesto mokyklas ir bibliotekas keliausiantys nauji leidiniai jubiliejiniais spaudos atgavimo metais pabrėš iš knygnešių laikų paveldėtą įpareigojimą puoselėti knygos ir skaitytojo ryšį.
Paauglystės metų įžadas
Pačiame miesto centre, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kur akylai žvalgosi Juozo Zikaro “Knygnešys”, yra ir knygnešių sienelė. Joje - pavardės tų, kurie keturis spaudos draudimo dešimtmečius per Vokietijos-Rusijos sieną į Lietuvą gabeno knygas. Yra patikimai žinoma, kad už šią veiklą, taip pat talkinimą ar net lietuviškų knygų skaitymą buvo represuota per 2000 žmonių. Tarp pačių žinomiausių knygnešių bendražygių - švelniai “ministeriu” tituluotas Jurgis Bielinis. Jo gimimo dieną - kovo 16-ąją - minime kaip simbolinę visų knygnešių dieną.
Šiemet jos išvakarėse išleistas žinomo publicisto Juozo Kundroto romanas “Sakmė apie knygnešį”. Tai biografinis romanas, kuriame tikri faktai iš Jurgio Bielinio gyvenimo persipina su galimais, sukurtais autoriaus vaizduotės ar minimais knygnešystės istorijoje. Trumpai tariant - atgaivinamas praėjęs laikas, minimi iškilūs ano meto šviesuoliai, su didžia pagarba pasakojama apie knygnešystę - pavojingą, sąmoningai pasirinktą kelią.
Romano pasirodymas yra autoriaus ir knygos leidėjų (“Ryto varpo” leidykla, spaustuvė “Morkūnas ir Ko”) dovana spaudos atgavimo šimtmečiui. Rengtasi tam seniai. Romano rašymo data - 1973-2003 m. liudija, kad Juozas Kundrotas prie rankraščio praleido ne vienerius metus. Jis pats patikslina, kad paauglystės metais jam į rankas pakliuvo dar prieškariu leistas A.Molio romanas “Knygnešio tragedija”. Jaunajam skaitytojui knyga padariusi labai stiprų poveikį, o dramatiškas herojaus likimas išspaudė ne vieną ašarą, savaip atsvėrė visus “Sidabro ežero turtus”, susižavėjimo kupiną žvilgsnį nuo garsiųjų apačių atgręžė į savo šalies praeitį.
“Tada daviau sau įžadą parašyti apie knygnešius. Neįsivaizdavau, kaip tą ištesėsiu, tik žinojau, kad negalėsiu ramiai gyventi, jei to nepadarysiu”, - prisiminė autorius, kalbėdamas apie ką tik pasirodžiusį savo romaną “Sakmė apie knygnešį”.
Herojus pilka miline
Romanas yra dvidešimtoji Juozo Kundroto knyga. “Kitų net ir prisiminti neverta”, - numoja ranka autorius. Apybraižos, ir tiek”.
Posūkiu savo kūryboje vadina novelių apysaką apie garsųjį kryždirbį Vincą Svirskį. 1986-1987 m. “Nemuno” žurnale buvo išspausdintos kelios novelės. Tuomet jau gerą dešimtmetį Juozas Kundrotas atkakliai ieškojo žmonių, galinčių ką nors papasakoti apie knygnešių gadynę.
“Į Jurgio Bielinio žemę įžengiau 1970-ųjų liepos pradžioje. Ten ir sutikau aštuntą dešimtį perkopusį žmogų, dar pažinojusį patį Bielinį: buvo jo pasiuntinukas. Tų metų rudenį garbus senolis mirė, o mano atminty liko nepaprastas jo portretas - plikut plikutėle galva, ilga barzda paruge einantis žmogus”, - sako autorius.
Apybraiža apie Jurgį Bielinį, Juozą Sakalauską, Petrą Šimbelę ir Juozą Akelaitį pasirodė 1973-iaisiais. “Tuo metu jau buvau susitaręs, kad “Minties” leidyklai parengsiu rankraštį. Manęs paklausė: “Ar tuose knygnešių maišeliuose buvo “Iskra”? “Aš netikrinau”, - pasakiau. “Tai atrišk, patikrink”, - patarė man leidykloje.”
Pravartu žinoti, kad tuo metu apie knygnešius rašantieji neturėdavo pamiršti, kad “pažangūs” buvo tie, kurie platino lenininę “Iskrą”, o ne vėliau leidžiamą plechanovinę. Tai vienas paradoksų, bet ir viena aplinkybių, dėl kurios knygnešių veikla nebuvo nutylima sovietiniais laikais.
“Daug kartų esu savęs klausęs, ką būčiau daręs, jei man būtų tekusi knygnešio dalia. Net pats sau nežinau, ką atsakyti”, - tikina autorius, susipažinęs su gausybe medžiagos apie ne mažiau garsius garsaus knygnešio bendražygius, žymiausias spaudos platintojų draugijas ir apie sunkius išbandymus.
Pavojingi elementoriai
Miesto bibliotekose surengtos arba rengiamos parodos, kurios atspindės sudėtingą lietuviškos knygos gyvavimą spaudos draudimo laiku. Daugybė šių metų renginių Lietuvoje ir kitose šalyse skiriami unikaliam lietuviškos knygos keliui į žmones. Taip bus paminėtas spaudos draudimo panaikinimo 1904-ųjų gegužės 7-ąją šimtmetis. Kauno technologijos universiteto bibliotekos projektas įtrauktas į Valstybinę programą. Visuomenei bus pristatyta žinomiausia spaudos draudimo laikų Aukštaitijos šviesuolio Stanislovo Didžiulio biblioteka, jo namuose buvusi slėptuvė.
Vytauto prospekte įsikūrusiame Vidmanto Staniulio knygyne su senaisiais leidiniais galima susipažinti kasdien. Jau kuris metas Kauno pedagoginiame muziejuje veikia iš bibliofilo Vidmanto Staniulio asmeninio rinkinio ir knygyno fondų sudaryta spaudos draudimo laikais į Lietuvą gabentų knygų paroda. Daug dešimtmečių senas knygas “medžiojantis” Vidmantas Staniulis sako, kad griežčiausiai, jo nuomone, buvo persekiojami lietuviški elementoriai. Jų mažiausiai yra išlikę. Tiesa, vaikai juos “suskaitydavo”, tačiau nesunku nuspėti, kad elementoriai kėlė didžiausią pavojų dėl to, kad vis naujas kartas mokė pažinti raides, vadinasi, nepamiršti lietuviško rašto. “Pavojingais leidiniais buvo laikomi “Varpas”, “Šviesa”, “Aušra”. Pastarosios visą komplektą šiandien vargu ar surinkčiau”, - sako Vidmantas Staniulis. Buvo ir keletas knygų, kurias cenzūra nedrausdavo platinti. Tai brolių Juškų parengtos “Lietuviškos svotbinės dainos”, M.Daukšos “Postilė” ir dar keletas.
Ugdė tautinį atgimimą
Senieji leidiniai vaizdžiai liudija ir žmonių poreikius. Populiariausios buvo maldaknygės, kalendoriai, kitos pasaulietinio turinio knygelės. Jose valstiečiai ieškojo naudingų ūkininkavimo patarimų, žinių, kaip saugotis nuo ligų. Visas 1894-aisiais Čikagoje išleistos mažos knygelės turinys surašytas pavadinime: “Apsireiškimai sviete ant kurių žmonės nuolatos žiūri, bet gerai jų nesupranta”, plonytės knygelės aiškino, kaip saugotis “limpamų ligų” ir buvo duodama kitokių patarimų.
O štai 1892-aisiais leistos “Apszvietos”, literatūros ir mokslo mėnesinio laikraščio, Lietuvą pasiekiančio iš Amerikos, kur buvo leidžiamas, galėtume pavydėti ir šiandien, beatodairiškai apkrovę spaudos kioskus menkaverčiais vienadieniais žurnaliukais. Politinio gyvenimo, tautinio apsisprendimo būtinybę aiškinantieji leidiniai ugdė tautinio atgimimo apsisprendimą, knygos lotyniškais rašmenimis padėjo išsaugoti ryšį su Europos kultūra. Ir į Kovo 11-ąją atėjome prisimindami to šimtmečio pamokas, paskelbę lietuvių kalbą valstybine kalba.
