Įsivaikinti ryžtasi ir turintieji savų vaikų, ir jauni, dar tik planuojantys jų susilaukti tėvai

Lietuvoje daugėja įsivaikinusių šeimų. Anksčiau tokią išeitį rinkdavosi tik negalintieji susilaukti savų palikuonių. Pastaruoju metu auginti likimo nuskriaustus mažylius apsisprendžia ir turintieji ar planuojantieji turėti savų vaikų. Jie sako, kad žengti šį žingsnį visai nesunku.

Tai, kad yra dviejų sūnų mama, televizijos žvaigždei Nomedai Marčėnaitei nesutrukdė įsidukrinti mergytę. Globojamą mažylę įsivaikinti planuoja ir savo vaikų dar neturinti televizijos žurnalistė Rūta Mikelkevičiūtė.

Džiaugsmai ir rūpesčiai

Lietuvoje pirmą kartą buvo surengta įvaikintų vaikų stovykla. Jos iniciatorė - Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. “Įvaikinusių šeimų susitikimus planuojame rengti kasmet, jie turėtų tapti gražia tradicija”, - sako Įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė.

Į stovyklą susirinko 31 lietuvių šeima su 40 įvaikių. Atvyko ir 16 šeimų iš užsienio. 18 jų įvaikintų lietuviukų turėjo progą sugrįžti į gimtinę ir prisiminti gimtąją kalbą. Įvaikinimo tarnybos darbuotojai dar sykį įsitikino, kad svetur gyvenantys mažieji yra laimingi, jiems netrūksta meilės ir dėmesio.

Vis dar vengiančių visuomenės dėmesio įvaikinusių šeimų prašymu, šiemet buvo įslaptinta stovyklos vieta - nenorėta trikdyti atvirumo atmosferos.

Ne viena šeima vyko į susitikimą pilna abejonių, tačiau jos beregint išsisklaidė ir žmonės bendravo kaip seni pažįstami. Jau nekalbant apie vaikus, kurie netruko tapti geriausiais draugais. Jie dūko nuo ryto iki vakaro, kol tėvai šnekėjosi apie rimtas problemas.

Dvi dienas vyko diskusijos daugeliu įvaikinusioms šeimoms rūpimų temų. Bene aktualiausia - ar vaikui reikia pasakyti, kad jis įvaikintas ir kada geriausia tai padaryti.

Ne mažiau svarbu, ir kaip jam bus pateikta ši žinia. Tėvai dalijosi patirtimi šioje srityje. Beje, tokia dilema kyla tik lietuviams - užsieniečiams ir į galvą neateina slėpti įvaikinimo fakto nuo pat momento, kai vaikas tai gali suprasti. Ir gyvenimas rodo, kad tai teisinga.

Netruko apsispręsti

“Rugsėjį bus metai, kai su vyru auginame įvaikintą berniuką. Kita mūsų tarnybos darbuotoja prieš metus taip pat įsivaikino dvejų metų mergytę. Taigi mes irgi gyvename ypatingą įsivaikinusių šeimų gyvenimą”, - sako O.Tarvydienė.

Jauna moteris su vyru Igną įsisūnijo prieš metus, kai jam buvo vos 7 mėnesiai. Mama didžiuodamasi rodo baltapūkio garbaniaus nuotraukas, kurių turi visą šūsnį, o kelios įrėmintos stovi ant jos stalo darbo kabinete. Vienoje berniukas tvirtai apsikabinęs rankutėmis mamos kaklą, kitoje - laimingas šypsosi tėvelio glėbyje.

Savo vaikų Tarvydai dar nesuspėjo susilaukti. “Mokslai, paskui - darbas. Nebuvo kada galvoti apie vaikelį. Todėl ir nusprendėme įsivaikinti mažylį. Tačiau nekyla abejonių, kad ateityje turėsime ir savo vaikų, nes medicininių priežasčių, trukdančių tai padaryti, tikrai nėra”, - aiškina O.Tarvydienė.

Ji tikina, kad sprendimas įsivaikinti buvęs labai natūralus. Viena vertus, moteris negalėjo likti abejinga globos namuose augantiems mažyliams, nes pernelyg dažnai ten lankosi darbo reikalais. Nori nenori sudrebėdavo širdis stebint tėvų meilės nepatiriančius mažylius.

“Net neįsivaizduojate, kaip mes sūnelį mylime ir koks Ignas mums visiems savas. Seneliai, mano tėvai, kuriems tai pirmasis anūkas, jį tiesiog dievina. Vos ne kasdien skambina ir klausinėja, ar jau išmoko naują žodį. Jie taip pat labai gerai priėmė šį mūsų žingsnį”, - džiaugiasi artimųjų palaikymu O.Tarvydienė.

Moteris mąsto, kad teisingas yra posakis, jog ne tie yra tėvai, kurie pagimdo, o tie, kurie užaugina. Kartais įtėviai pagalvoja, kad ilgainiui gali išryškėti kokios nors sūnaus ligos. Tačiau ir savas vaikas nuo to neapsaugotas. O meilės ir dėmesio trūkumo Ignas, kaip ir kiti įvaikintieji, tikrai nejaučia.

Galbūt dėl to, kad jie yra labai vertinami, ypač savų vaikų nesusilaukusiose šeimose. Jie ateina į šeimą gerai apgalvojus ir tam pasirengus, skirtingai nei dažnas neplanuotai į pasaulį pasibeldęs tikrųjų tėvų susilauktas mažylis. Be to, įtėviai džiaugiasi jais tokiais, kokie yra, nekeldami nerealių reikalavimų.

Nenurašo ir ligonių

Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos piliečiai įvaikino 86 vaikus, o užsienio - 44. Ryškėja nauja tendencija: vis dažniau įsivaikina ir tos lietuvių šeimos, kurios turi savų vaikų ar dar planuoja jų susilaukti.

Globos įstaigose gyvena apie 500 galimų įvaikinti vaikų. Iš jų didžioji dalis - vyresni nei 10 metų. “Juos lietuviai gali įvaikinti tik per stebuklą”, - įsitikinusi O.Tarvydienė. Užsienio piliečiai dažniau sutinka įvaikinti vyresnius bei turinčius sveikatos sutrikimų vaikus. Nesikratoma netgi specialiųjų poreikių turinčiųjų mažylių.

“Vienam ketverių metų berniukui buvau pasižadėjusi būtinai surasti įtėvius. Pirmą kartą man apsilankius globos namuose jis pribėgo ir atsisėdo man ant kelių. Ir tarsi įpareigojo jam padėti. Tai gabus ir protingas vaikas. Groja kone visais muzikos instrumentais. Tačiau dėl stuburo išvaržos nelaiko šlapimo ir išmatų. Mums pavyko surasti šeimą Švedijoje, kuri jį įsisūnijo”, - prisimena O.Tarvydienė.

Tarnybą pasiekiančios nuotraukos ir laiškai liudija, kaip jam pasisekė. Įtėviai juo labai rūpinasi jo gabumų ugdymu, surado specialistus, kurie išmokė jį gyventi su liga, būti savarankiškam. Globos namuose Lietuvoje jis būtų pasmerktas su vystyklais vaikščioti visą gyvenimą.

Vis dėlto lietuviukų įvaikinimas ir išvežimas į užsienį apipintas dvejonėmis ir baimėmis. Nerimaujama, kad jie praras ryšį su Lietuva, pamirš kalbą, bus pakeisti jų vardai. Užsimenama ir apie grėsmę tapti organų donorais ar prekybos vaikais aukomis. “Iki šiol tokių atvejų nepasitaikė”, - garantavo O.Tarvydienė.

Grįžtamasis ryšys

Užsienio piliečiai gali įsivaikinti lietuvius tik per užsienio įvaikinimo agentūras, su kuriomis bendradarbiauja įvaikinimo tarnyba. Agentūrų patikimumas tikrinamas per įvairius šaltinius - ambasadas, ministerijas ir kitas struktūras. Palaikomi ryšiai su visomis nuo 2000 metų, kuomet pradėjo veikti įvaikinimo tarnyba Lietuvoje, įsivaikinusiomis lietuvius užsieniečių šeimomis. Jas keliskart per metus kontroliuoja ir tų šalių įvaikinimo agentūros, jie siunčia informaciją apie tai, kaip sekasi, ir į mūsų Įvaikinimo tarnybą.

Dažnas siunčia laiškus ir nuotraukas kas mėnesį savo iniciatyva, apsilanko. Atskirose užsienio šalyse rengiami lietuvius įsivaikinusių šeimų susitikimai, kuriuose dalyvauja ir Lietuvos įvaikinimo tarnybos darbuotojai.

Taip pat buvo užmegztas kontaktas ir su dalimi užsieniečių, kurie įsivaikino vaikus iš Lietuvos nuo 1995 metų. “Kai kurie atsiliepė, kai kurie - ne. Galimas dalykas, kad jie pakeitė gyvenamąją vietą ar panašiai”, - svarsto O.Tarvydienė.

Sunku ką nors pasakyti apie tai, kaip sekasi tiems vaikams, su kuriais nepavyko susisiekti. “Aišku, visko gali pasitaikyti. Tačiau reikalavimai įsivaikinti planuojantiems asmenims užsienio šalyse - griežti. Jie visapusiškai patikrinami, metus mokosi. Daugelis nebe jaunikliai, nes užsienyje šeimas kurti įprasta vėliau - iš pradžių daroma karjera, o palikuonimis susirūpinama brandžiame amžiuje. Tada didesnė tikimybė, kad nesusilauks savo vaiko. Tačiau skirtumas tarp įvaikio ir įtėvių negali viršyti 45 metų, kad tėvai nebūtų panašūs į senelius”, - tikina pašnekovė.

Dedamos pastangos, kad tėvų pamesti broliukai ir sesutės iš Lietuvos būtų įvaikinti po kelis, vienoje šalyje, o jų įtėviai bendrautų šeimomis, taip padėdami jiems išsaugoti tarpusavio ryšius.

Kai kurie užsieniečiai pakeičia vaikų vardus, jei jie sunkiai kitakalbiams ištariami. Tai daroma dėl pačių vaikų, kad būtų mažiau problemų mokykloje. O.Tarvydienė pastebėjo, kad kai kurie vaikai patys nori kuo greičiau užmiršti bet kokias sąsajas su Lietuva, nes ji jiems siejasi su skaudžiais išgyvenimais.

Pasitikrina iš anksto

Būtų naivu manyti, kad įvaikinusiose šeimose niekuomet neiškyla konfliktinių situacijų. Ir nieko nuostabaus. Juk ir auginantys savus vaikus tėvai pergyvena įvairius tarpusavio santykių raidos etapus.

Tačiau O.Tarvydienė prisimena tik vieną atvejį, kai lietuvių šeima, įvaikinusi mergaitę, vėliau jos atsisakė. Ir tai nutiko daugiau dėl nesėkmingai susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių. Du savo vaikus ir vieną įvaikintą auginusi šeima išsiskyrė. Viena su trimis vaikais likusi moteris suprato, kad jai per sunku bus visais pasirūpinti, juolab kad įdukra turėjo sveikatos problemų.

“Įtėvių rengimui ir mokymui skiriama vis daugiau dėmesio ir laiko, todėl ateityje net ir tokių pavienių atvejų bus galima išvengti”, - įsitikinusi O.Tarvydienė. Paprastai ne visai tikri dėl savo apsisprendimo įsivaikinti atsisijoja dar iki įvaikinimo proceso.

Dažniausiai apsigalvoja pačios šeimos. Būna atvejų, kai nuvažiavusios susipažinti su joms siūlomu vaiku supranta, kad negalės savyje nugalėti svetimo vaiko baimės.

Įvaikinimo procesas lietuvių šeimoms trunka apie 4 mėnesius ir kaip pašnekovė yra pati patyrusi, tai yra pakankamas laiko tarpas, per kurį galima pasitikrinti apsisprendimo tvirtumą. Juolab kad įtėviai gauna ir labai išsamias vaikų sveikatos ir gyvenimo istorijas. Jos taip pat padeda atsikratyti įvairių ne visuomet pagrįstų baimių.