Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Nepretenduojantis į klasikų didybę
2004-03-06
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
Nuo trečiadienio keturis vakarus Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje gyvens kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kūrinių herojai.
Menininko jubiliejaus proga žiūrovams pristatoma šiame teatre sukurta opera “Karalienė Bona” ir Kauno operetė “Kipras, Fiodoras ir kiti”, Klaipėdos muzikinis teatras atveš beveik prieš dešimtį metų uostamiestyje rampą išvydusią operą “Prūsai”. Dar vienas netikėtumas - Vilniaus jaunimo pastangomis į sceną po trisdešimtmečio sugrįžęs miuziklas “Ugnies medžioklė su varovais”.
Teatras kaip paveldas
Keli skirtingose scenose, skirtingu laiku rampą išvydę kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kūriniai primins žiūrovams svarbius jo kūrybos metus. Tai nebus išsami retrospektyva, o tik keletas darbų.
Bendravimas su režisieriumi Jonu Jurašu, pasak paties kompozitoriaus, išliko kaip įsimintiniausių darbų dramos teatruose pradžia. Pirmiausia buvo muzika “Mamutų medžioklei” (1968 m.), “Grasos namams” (1970 m.) ir “Barborai Radvilaitei” (1972 m.) Kauno dramos teatre. Vėliau parašyta muzika Maskvos “Sovremenike” Jono Jurašo sukurtam, tačiau uždraustam rodyti “Makbetui” (1972 m.), bendradarbiauta su Juozu Miltiniu, kitais režisieriais. Galėtume sakyti, kad ryšys su teatru prasidėjo dar tais laikais, kai teatrui kūrė tėtis, kompozitorius Viktoras Kuprevičius, ir mama, dailininkė Regina Kuprevičienė. Kaip ir daugeliui teatralų šeimose augusių vaikų Giedriui Kuprevičiui teatro aplinka artima iš vaikystės.
Tad priežasčių, kodėl savo šešiasdešimtajam gimtadieniui Giedrius Kuprevičius rinkosi teatro sceną, o ne koncertų salę, nors jo kūrybos kraitėje yra kūrinių orkestrui, vokalui, chorui, elektroakustinės muzikos, ne viena.
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre surengtoje spaudos konferencijoje Giedrius Kuprevičius savo kūrybinį kelią pavadino “laimingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis” ir, nenusižengdamas polinkiui pokštauti net ir rimtose situacijose, susirinkusiems pasiūlė po taurę “Verdžio”, sakydamas, kad klasikai tik šypsotųsi iš tokio kuklaus trisdešimties metų kūrybos kraičio.
Sugrįžusios kregždutės
Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą “Ugnies medžioklė su varovais”, kurio premjera 1976-ųjų vasarį įvyko Jaunimo teatre, praėjusiais metais pasiryžo atgaivinti M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Kūrinio premjera Vilniuje ir “Įsimintiniausio 2003-iųjų Kauno menininko” nominacijos ceremonija įvyko baigiantis gruodžiui, pats kompozitorius buvo ne tik žiūrovas, bet ir spektaklio dalyvis, grojęs jaunųjų premjeroje. Menininkas nuoširdžiai džiaugėsi prisimintu kūriniu ir jaunųjų menininkų kūrybingumu, pats atsimena, koks svarbus dalykas yra pripažinimas, ypač kūrybinio kelio pradžioje. Ketverius metus vadovaujančio KTU Humanitariniam fakultetui profesoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir studentų santykiuose vyrauja ir abipusė pagarba, ir supratimas.
Jubiliejiniame vakare skambėsiantis jaunųjų atliekamas miuziklas “Ugnies medžioklė su varovais” (libreto autoriai Saulius Šaltenis ir Leonidas Jacinevičius) - įdomios kūrybinės biografijos kūrinys. Pirmieji 1975-aisiais jį pastatė latviai - Kaune dirbusios Pantomimos trupės vadovas Modris Tenisonas režisavo spektaklį Valmieros dramos teatre, toliau įvyko jau minėtoji premjera Vilniaus jaunimo teatre (režisierė Dalia Tamulevičiūtė, scenografiją sukūrė talentingas dailininkas Linas Katinas). Abu teatrai spektaklius rodė pagal Vilniaus plokštelių studijos fonogramą. Pagrindinės herojės Monikos partiją tada įdainavo Gintarė Jautakaitė, Rolando - Vytautas Kernagis, Juliaus - Arvydas Navalinskas. Vėliau miuziklo premjeros įvyko Estijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Moldovoje, buvo išleistas albumas su visa miuziklo muzika, o dainą “Kregždutės, kregždutės” (eilių autorius Saulius Šaltenis) atgaivino Andrius Mamontovas ir Atlanta. “Bravo” konkurse ji pripažinta 2003-iųjų “Metų daina”: 17 savaičių “Kregždutės, kregždutės” buvo pirmose radijo stočių pozicijose. Gal jaunieji miuziklo atlikėjai bus kviečiami į Pažaislio muzikos festivalį? Šiame prestižiniame renginyje jau yra įvykę keletas Giedriaus Kuprevičiaus kūrinių premjerų.
Išgyvenimai dėl karalienės
Jei pavartytume kompozitoriaus užrašus, paaiškėtų, kad menininko gyvenimas ne vien rožėmis klotas. Po puikios muzikos Jono Jurašo spektakliui “Barbora Radvilaitė”, kompozitorius dažnai mąstydavo apie ano laiko istorinius personažus, jo dėmesį patraukė karalienė Bona. Kompozitorius pats sukūrė libretą, jo vaizduotėje apsigyveno Bona. 1998 m. vasario 12-ąją jis įrašė: “Šiandien pirmą kartą prisiliečiau prie naujos partitūros - operos “Karalienė Bona”. Po kelių dienų: “Pagaliau radau būdą kompiuteriu tvarkyti partitūrą taip, kaip man reikia. Dabar bandau metodiką, kuri leis redaguoti ir tvarkyti partitūrą betarpiškai - ir girdint, ką groja orkestras, ir kaip tai atrodo užrašyta. Vakar tokiu būdu pradėjau montuoti Barboros karūnavimo sceną, su didele keturių piatti įžanga, vėliau - trimitų signalais. Gaila, kad dar neturiu pirmojo veiksmo pradžios teksto - Bonos monologą į italų kalbą verčia A.Pakula, puikiai mokantis šią kalbą. Tikiuosi gavęs tekstą iki galo sutvarkyti man jau aiškų Prologą”.
Bėga laikas, kūrinys vis dar partitūroje. Po trejų metų, 2001-ųjų kovo 5-ąją: “Liūdnas ir išvargintas trečius metus trunkančios istorijos šiandien ėjau skambinti varpais. Pasirinkau Renesanso muziką. Netikėtai susirinko daug žmonių, o vienas jaunuolis po koncerto paprašė autografo, pažėrė komplimentų, dar keli klausytojai gražiai padėkojo. Lipdamas laiptais į Žaliakalnį sutikau užmirštą pažįstamą - tasai girdėjo varpus. Grįžau į namus puikios nuotaikos. Jei tie žmonės žinotų, kaip laiku jie padėjo man atrasti pusiausvyrą viename sunkiausių mano kūrybinio gyvenimo etapų. Aš jau nekalbu apie namus, kuriuose mano Gražina išgyvena visą tą operą kartu su manimi. Jei ne jos palaikymas - kas liktų iš manęs?”.
“Karalienė Bona” ilgai laukė savo sceninio gyvenimo pradžios. Buvo manyta ją statyti Vilniaus operos teatre, tačiau toliau kalbų reikalai nepajudėjo. Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Gintas Žilys buvo konkretus: “Statom”, - pasakė dar nematęs partitūros.
Keblumų iškilo tik dėl vokalinių partijų. Giedriaus Kuprevičiaus operoje Bona buvo mezzo, o Barbora - sopranas. Tačiau nutarus, kad Boną dainuos Sabina Martinaitytė, kuri pagal balsą yra sopranas, statytojai sunerimo, kaip skambės du sopranai - Barboros ir Bonos. Teko imtis korektūrų. Ir štai 2001 m. gruodžio 2-osios įrašas: “Stebėjau repeticiją su Sabina. Įspūdžiai puikūs: Bona bus efektinga ir visapusiška. Ryškėja labai platus aktorinis diapazonas - nuo švelnios lyrikos iki šiurpaus dramatizmo, ironijos ir drastiško, veristiško vokalo. Dainininkai vis labiau įsijaučia, atsiskleidžia gražiausiomis galimybėmis. Nepaprastai kūrybiškai dirba įspūdingą aktorinį talentą turintis Vytautas Juozapaitis (...) geriausiai visą operos muziką žino dirigentas Virgilijus Visockis ir “gaudo” mane, klaidžiojantį savo paties muzikoje”.
“Karalienės Bonos” premjera įvyko 2002 m. vasario 15-ąją. Jos kūrimas scenoje buvo rekordiškai trumpas: du mėnesiai repeticijų. Solistė Sabina Martinaitytė, neseniai dainavusi 100-ajame “Traviatos” spektaklyje, sako, kad visai realu sulaukti panašaus “Karalienės Bonos” jubiliejaus.
Nepavargstantis maestro
Tačiau ką reiškia kompozitoriaus frazė apie laimingus sutapimus? Jo žodžiais, svarbiausias dalykas - abipusis kitų menininkų supratimas, kūrybingas bendradarbiavimas. Toks, koks buvo, tarkim, su režisieriumi Marijonu Giedriu, kuriant meninį filmą “Herkus Mantas”.
Yra ir vienas paradoksas. Giedrius Kuprevičius su kolega Vidmantu Bartuliu bemaž tuo pačiu metu jau kelis kartus kūrybai pasirinko tą pačią temą. Prieš keletą metų taip buvo su antiopera “Pamoka”, o dabar - su opera “Jobas”. Beje, libretus savo kūriniams Giedrius Kuprevičius dažnai rašo pats, nes yra ir literatūros žmogus. Trys esė rinkiniai ir daugybė publikacijų - šių žodžių patvirtinimas. Jautrumas tekstams ryškus ir kompozitoriaus vokaliniuose kūriniuose “Išeivių dainos”, “Aštuoni metafiziniai romansai”, choriniams kūriniams, vokalinei simfonijai “Amžinojo keliautojo dainos” (R.Tagorė tekstai). Jiems Giedrius Kuprevičius renkasi tikrą poeziją.
Na, o šešiasdešimtmetis - dar ne riba, kūrybinė menininko veikla vis tokia pat intensyvi. Tiesa, teatras šventę kiek paankstino, derindamasis prie atlikėjų, kurie reikalingi keturiems vakarams, užimtumo.
