Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Nelaimingai ... išlošęs
2004-09-17
Julius LENČIAUSKAS
Kartais gauname iš pirmojo žvilgsnio nepagrįstų nusiskundimų. Štai Olegas Š. (redakcijai pavardė žinoma) sako esąs nepatenkintas “Teleloto” laimėjimais. Čia pat galima būtų priminti liaudies išmintį apie tai, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Atseit gavai už dyką tą arklį ir džiaukis. Tačiau, jeigu tęsiant arklio temą, gyvulį reikia turėti kuo šerti, kur laikyti, prižiūrėti. Pagaliau, jeigu ir tie dantys iš tikrųjų bus išklibę, tai iš augintinio naudos - kaip iš žąsies pieno.
Pasekime laimėjimų “anatomiją”. Olegas tvirtino, kad minėtos loterijos pirkdavo šimtus bilietų. Tol, kol ... pradėjo išlošti ir dėl to patyrė daug vargo. “Pirmiausia išlošiau prancūzišką automobilį, kurio man visai nereikėjo, nes turiu kur kas geresnį, nes šis buvo minimaliausio komplektavimo, net radijo imtuvo nebuvo. Žaidimų organizatorius suprasti galima: formaliai prizas įteiktas, o kur jį dėti? Mėginau parduoti, bet greitai nepavyko, todėl net pasiėmiau nemokamų atostogų. Be to, labai nemėgstu prekiauti”, - laimėjimo vargus pasakojo Olegas.
Kitas skaitytojas skundėsi, kad išlošė nepageidautino dydžio ir markės šaldytuvą. Kur jį padėti? Todėl pamažu ryškėja pasiūlymas: už nepageidautinus daiktinius laimėjimus būtų galima išmokėti pinigus, tačiau organizatoriai su tuo nelabai sutinka. Ir vėl juos galima suprasti: brangaus daikto įteikimas turi tarnauti loterijos reklamai. Laimėtojas turi viešai, prieš televizijos kameras džiaugtis savo laime, išvardyti, kur, kam ir kada panaudos naująjį turtą. Kokie būna nelaimingi organizatoriai, kai laimėtojas taip daryti griežtai atsisako. Dėl pačių proziškiausių priežasčių: apie tai sužinoję plėšikai gali nepraleisti progos lengvai gautą daiktą atimti. Kartais net labai pavojingomis sąlygomis.
Olegas tvirtino, kad iš pradžių galvojo parduoti laimėjimą, paskelbęs apie tai laikraštyje. Tačiau greitai tokios minties atsisakė, nes neaiškiems pirkėjams paskelbti telefoną, o tuo labiau namų adresą, taip pat pasirodė pernelyg pavojinga. Todėl loterijų rengėjai, jeigu nesutinka laimėjimus išmokėti pinigais, tai tegul nurodo specialias komiso parduotuves, kuriose be apgaulės, realia kaina nereikalingi laimėjimai būtų superkami. Nepagarba žaidėjams komercinėje televizijoje išryškėja ir kitais aspektais. Tas pats Olegas tvirtino, kad jam tikrai nusibodo keletą valandų, tarsi paklaikusiam televizijos studijoje ploti, nors to griežtai reikalavo laidos rengėjai. Be to, žiūrovai susodinami ne kėdėse, bet ant kažkokių siūbuojančių laiptų. Visi įspėjami, kad išgirdę kvietimą į sceną, eitų labai atsargiai. O kaip eiti? Paprastai tokius žingsnius seka televizijos kamera, todėl žiūrovams atkišti užpakalį nemandagu. Lygiai taip pat nekultūringa šia kūno vieta braukyti nosis visai eilei ant laiptų tarsi šprotai skardinėje, susodintų žaidimo kaimynų. “Teleloto” reklamose lyg ir pritilo džiūgavimai apie “vėl prisirpusį milijoną”. Vietoj jo jau siūloma daug smulkesnių laimėjimų. Vargu ar tai - žaidėjų pageidavimai. Gal vietoj raginimo atsiimti milijoną, netrukus išgirsime pasiūlymą pirkti kuo daugiau bilietų, nes privalu minėtą sumą sumesti... Žinoma, tokios reklamos nebus, nors ji iš esmės atspindėtų laimėjimų esmę.
