Neįprasta ekskursija į nusiraminimo kambarį


2004-10-01
Jurgita ŠAKIENĖ
Neįprasta ekskursija į nusiraminimo kambarį

Pavaikščioję nejaukiais Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centro koridoriais ir įsivaizdavę nakvynę asketiškuose miegamuosiuose jaunuoliai nori nenori susimąsto apie galimus savo elgesio padarinius

“Gal bus norinčių išsinuomoti šiuos “apartamentus”?” - pasiteiravo laikinai einanti Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Nepilnamečių centro vadovės pareigas Prevencijos poskyrio viršininkė Lolita Stulginskienė. Raudondvario gimnazijos moksleivių reakcija buvo kaip ir daugelio iki šiol čia apsilankiusiųjų: “Eik tu sau... Nenoriu. Kad tik ko neprisidirbčiau ir čia nepakliūčiau!”

Susidomėjo vaikinais

“Galvojau, kad bus gražiau. Kodėl norėjau pamatyti šį centrą? Sakė, kad nusikaltėliai dažniausiai būna labai simpatiški. Atvažiavau jų pažiūrėti”, - šypsojosi septintokė Agnė. Tačiau centro gyventojų, saugant jų privatumą, nepamatė nė vienas ekskursijos dalyvis.

“Parodykit nors vieną kalinį. Įdomu pamatyti”, - prašė paauglės. “Jie tokie patys kaip jūs, ne kaliniai, nors savo noru šio pastato palikti ir negali. Jie gavo puikią progą pasitaisyti ir išvengti didelių klaidų”, - aiškino L.Stulginskienė.

Apžiūrinėdami biblioteką, nusiraminimo kambarį, miegamuosius, kitas patalpas, moksleiviai šnibždėjosi, jog nė už ką čia neliktų. “Pasikarčiau turbūt. Arba pabėgčiau”, - sakė devintokė Jurga. L.Stulginskienė įspėjo, jog tų nepilnamečių, kurių per kelis kartus nepataisė šis centras, laukia specialieji globos namai, o galų gale - Alytaus vyrų arba Panevėžio moterų kolonijos.

Kreipiasi ir patys vaikai

Centre, esančiame Radvilėnų pl., apgyvendinami paaugliai, nevykdantys savo pareigų (bėga iš namų, nelanko mokyklos, įvykdo nesunkius nusikaltimus). Tam reikalingas tėvų sutikimas. Tai išgirdę Raudondvario gimnazijos moksleiviai atsiduso: “Manęs tėvai čia niekada nepaliktų! Čia taip nejauku ir šalta!”

Ši įstaiga tampa prieglobsčiu ir tėvų rūpesčio netekusiems nepilnamečiams. Tokius paauglius į centrą dažniausiai atveža Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Kartą buvo apgyvendinti du nepilnamečiai švedai. Lietuvoje jie viešėjo su mama, kuri buvo sulaikyta policijos už padarytą nusikaltimą. Po kurio laiko iš Švedijos atvyko vaikų tėvas ir juos išsivežė namo.

Tačiau pagalbos kartais kreipiasi ir patys vaikai. Pasak L.Stulginskienės, pernai tą padarė devyni vaikai. “Jie tamsiu paros metu neliko gatvėje, gavo lovą, maisto, specialistų konsultacijas. Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai surado būdų, kaip jiems padėti. Pas mus nepilnamečiai apgyvendinami tik laikinai. Psichologo pagalba teikiama ir jų tėvams”, - aiškino L.Stulginskienė.

Nepilnamečiai į centrą keliauja iš įvairiausių Lietuvos vietų. Centras bendradarbiauja su Šeimos santykių institutu, Vilniaus vaiko raidos centru.

Rekomenduoja apsilankyti

Organizuodami paauglių ekskursijas savo valdose centro vadovai vykdo prevencinę programą. Ją kurti paskatino žiauri statistika: aštuoniasdešimt du procentai 15-29 metų amžiaus šalies piliečių iš gyvenimo pasitraukia ne dėl ligų, o būna nužudomi, nusižudo, paskęsta.

Pasak pedagogų, moksleivių elgesys po šios ekskursijos pasikeičia į gerąją pusę. “Čia apsilankyti rekomendavo kolegė. Kai paklausiau, ar verta, ji tą drąsiai patvirtino”, - kalbėjo Raudondvario gimnazijos darbuotoja, atlydėjusi 17 įvairaus amžiaus moksleivių.

Per metus centre apsilanko apie 40 moksleivių grupių (450 moksleivių). Beveik tiek pat čia būna ir gyventojų. Iš 421 pernai centre gyvenusio nepilnamečio - 147 kauniečiai. Su dvidešimt penkiais paaugliais įstaigos darbuotojai kalbėjosi, jų neapgyvendinus.

Lankyti mokyklą - pareiga

“Kartais vaikui, jog šis nuspręstų pasitaisyti, užtenka tik pokalbio. Tačiau būna, jog jaunas žmogus pas mus išgyvena dvi privalomas savaites ir nieko nepasimoko”, - apgailestavo L.Stulginskienė. Pakartotinai į centrą būna sugrąžinami apie 10 procentų nepilnamečių.

“Mūsų misija - ne bausti, o padėti. Svarbu, kad jie suprastų, jog viskas yra pasiekiama, ir tai priklauso tik nuo jų pačių. Visuomet sakau, jog, norint gerai gyventi, reikia mokytis. Nebūtina gauti vien dešimtukus. Reikia stengtis pagal savo gabumus”, - kalbėjo specialistė.

Gyvendami centre paaugliai supažindinami su savo teisėmis ir pareigomis. Dažnas nustemba, jog, pavyzdžiui, lankyti mokyklą yra jo pareiga, o ne teisė, kuria galima ir nepasinaudoti. “Išmoksta pasikloti lovą, plauti grindis”, - pasakojo L.Stulginskienė.

Žalingi įpročiai - dar vienas į centrą pakliuvusių nepilnamečių iššūkis. “Kai kurie pas mus patekusieji būna su tokiu rūkymo stažu!” - stebėjosi centro vadovė. Netrūksta ir įnikusiųjų į narkotikus, alkoholį.

Smulkmena virsta įpročiu

Pasak L.Stulginskienės, bėdos kyla ne dėl to, jog vaikas yra blogas. Viskas prasideda nuo smulkmenų. “Atsitiktinis blogas poelgis gali tapti įpročiu, kurį išrauti gali būti labai sunku. Svarbiausia - laiku pastebėti ir nenumoti į tai ranka”, - sakė L.Stulginskienė.

Pavyzdžiui, tėvai, nereagavę į tai, jog jų mažylis nuskina kaimynų gėlę, po kurio laiko stebisi, kaip sūnus ar dukra galėjo apiplėšti bobutę. “Jie ranką prie širdies pridėję sako, jog atžalą auklėjo gerai”, - teigė specialistė.

Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centro vadovė patarė: jei tėvai patys nežino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, tegul kreipiasi į specialistus. Dažniausiai šeimos bėdas nuo pašalinių stengiamasi slėpti tol, kol įmanoma. “Taip ir atsitinka, kad pas mus pakliūva penkiolikametis, vagiantis nuo antros klasės. Jam tokia veikla jau tapusi gyvenimo būdu, kurį pakeisti reikia labai didžiulių bendrų pastangų”, - kalbėjo L.Stulginskienė.

Pasak jos, kartais tėvai perlenkia lazdą, todėl labai sunku rasti kompromisą. “Pavyzdžiui, septyniolikmetei kelia reikalavimus kaip penkiametei. Jai prisakoma namo grįžti tiksliai nurodytu laiku ir panašiai. Mergina netgi galvojo apie savižudybę”, - prisiminė L.Stulginskienė.