Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Neblėstanti meilės istorija šiuolaikiška kalba
2003-05-14
Kauno valstybinis muzikinis teatras kviečia į premjerą - Šarlio Guno operą “Romeo ir Džiuljeta”
Pirmą kartą Kaune sceninio pastatymo muzikiniu vadovu ir dirigentu yra pakviestas profesorius Jonas Aleksa. Drauge su juo spektaklį rengė ir diriguos Julius Geniušas. Atsižvelgdamas į nūdieną, šiuolaikiškai operos veikėjų santykius moduliuoja režisierius Gintas Žilys, minimalistiniu spektaklio scenovaizdžiu jam talkina scenografas Adomas Jacovskis ir kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė. Šalia garsių menininkų statytojų išvysime jaunus aukšto profesinio meistriškumo atlikėjus.
Jaunųjų “desantas”
Gan sudėtingas Romeo ir Džiuljetos partijas operoje atliks jauni, bet žiūrovų bei muzikų profesionalų simpatijas spėję pelnyti Vilniaus scenos dainininkai Joana Gedmintaitė, Julija Stupnianek, Kristina Zmailaitė, Audrius Rubežius, Edmundas Seilius, kitas partijas rengia Kauno ir Vilniaus teatrų dainininkai Nomeda Vilkanauskaitė, Ieva Vaznelytė, Gražina Miliauskaitė, Rita Preikšaitė, Giedrė Juknevičiūtė, Laimonas Pautienius, Giedrius Žalys, Kęstutis Alčauskis, Žanas Voronovas, Tomas Ladiga, Raimondas Baranauskas, Giedrius Prunskus, Ričardas Karalevičius, Tomas Vaitkus, Danielius Vėbra, Benjaminas Želvys.
Opera - kaip intriga
Opera kaip muzikinė forma, dažniausiai laikoma sąlyginumo reliktu. Jos reikšmė ypač sumenko XX a. antroje pusėje, kada technologijų tobulėjimo dėka buvo galima neišeinant iš namų klausytis puikiausios kokybės muzikinio operų atlikimo, visiškai nejaučiant poreikio matyti sustabarėjusius, neįdomius šio žanro pastatymus.
Bėgant laikui, operą palaipsniui pradėta eksploatuoti lygiaverčiai dramos spektakliams. Tam pasitarnavo didžiųjų dramos ir kino režisūros grandų dėmesys operai. Modernus požiūris į operą tapo intriga, režisūrinė interpretacija tapo svarbi, kūrybiškai reikšminga. Opera atgimė visu savo grožiu, ji ir vėl sugeba žadinti susidomėjimą bei skatina ne tik režisūros, bet ir sceninio dizaino interpretacijų ieškojimus.
Viliojanti tema
Tokiomis paralelėmis remdamiesi operos “Romeo ir Džiuljeta” statytojai atkreipė dėmesį į žinomą, garsaus kompozitoriaus kūrinį ir šiuolaikine teatro meno kalba bando perteikti laiko išbandytą siužetą ir muzikinę partitūrą.
Naujas, kitoks šimtmečių išbandyto sceninio muzikinio žanro pateikimas palaipsniui turėtų patraukti ir jaunimą, kuriam svarbus modernus požiūris į amžinas, visiems laikams ir kartoms būdingas temas, juo labiau kai scenoje jie matys savo bendraamžius.
Noras opera sugundyti jaunimą paskatino naujo spektaklio statytojus imtis neišsenkančio kūrybos šaltinio - Romeo ir Džiuljetos tragiškos meilės istorijos. Sunku paaiškinti pastaruoju metu Lietuvos teatruose įsivyraujančią tendenciją, kada tuo pačiu metu ta pati tematika užvaldo keleto menininkų teatralų sielas. Ne per seniausiai kelių teatrų scenos pateikė Barboros Radvilaitės ir jos varžovės Karalienės Bonos santykių metamorfozes, o dabar atėjo laikas V.Šekspyrui.
Aktualu visais laikais
Tragiška Romeo ir Džiuljetos meilės istorija viliojo ne tik nūdienos menininkus. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek įvairiausių žanrų muzikos ir literatūros kūrinių parašyta šiuo siužetiniu motyvu.
Į klausimą, kodėl šiandien statome “Romeo ir Džiuljetą”, geriau tai būtų aktualus šiuolaikinis veikalas, galima atsakyti taip: dabar kaip tik ir yra metas vėl ir vėl pajusti bei įsisąmoninti dvasia ir širdimi Romeo ir Džiuljetos istoriją. Beprasmiška neapykanta ir aklas žiaurumas negirdi proto balso. Tai itin šiuolaikiška tema.
Š.Guno opera “Romeo ir Džiuljeta” - antrasis pagal populiarumą ir reikšmę prancūzų kompozitoriaus kūrinys po operos “Faustas”, tęsiantis jo suformuotą prancūzų lyrinės operos kryptį.
Nesitraukia iš repertuarų
Lietuvoje šis Š.Guno kūrinio pastatymas toli gražu ne pirmas. Jauna profesionali lietuvių operos trupė, tik pradėjusi savo veiklą, įtraukė šį kūrinį į repertuarą - jau 1925 m. vasario 2 d. įvyko operos premjera Kaune, Valstybės teatre. Dirigavo J.Tallat-Kelpša, režisierius D.Arbeninas, dekoracijos sukurtos pagal V.Dubeneckio eskizus. 1927 m. ir 1930 m. spektaklis buvo atnaujintas. Pagrindines partijas dainavo A.Galaunienė ir J.Dvarionaitė bei A.Kutkauskas ir K.Petrauskas. Kita operos premjera įvyko 1932 m. Su parinktomis dekoracijomis ją pastatė dirigentas J.Tallat-Kelpša ir režisierius T.Pavlovskis, dainavo E.Mickūnaitė ir E.Kardelienė bei K.Petrauskas.
Nepaisydama visuomeninių perversmų, opera tęsė savo kūrybinį gyvenimą - 1941m. balandžio 10 d. įvyko dar viena jos premjera: dirigentas V.Marijošius, režisierius T.Pavlovskis, Džiuljeta - J.Jasaitytė, Romeo - K.Petrauskas. II pasaulinio karo metu buvo rodomas režisieriaus P.Olekos pastatymas (1942 m. vasario 15 d.). Pokario metais įvyko paskutinė operos premjera Kaune - 1948-ųjų balandžio 22-ąją - dirigentas M.Bukša, režisierius J.Grybauskas, dailininkas L.Truikys, Džiuljeta - R.Tumalevičiūtė, Romeo - K.Petrauskas.
Operos trupė, persikėlusi į Vilnių, šį Ch.Gounod kūrinį į savo repertuarą įtraukė dar kartą - 1961 m.
