Daug Lietuvos žmonių serga mazginiu gūžiu. Taip vadinama liga, kai skydliaukėje atsiranda pavienių ar daugybinių mazgų. Kartu su jais neretai atsiranda ir cistų - ertmių su sienelėmis ir viduje esančiu skysčiu.

Dėl skydliaukės mazgų kilmės daug metų vyksta aštrios diskusijos. Kai kurie mokslininkai teigia, kad jie gali atsirasti sergant lėtiniu skydliaukės uždegimu - autoimuniniu tiroiditu.

Jei skydliaukės mazgai negydomi, juos sudarančios skydliaukės ląstelės - tirocitai kinta, dauginasi, iš mazgo gali susiformuoti ir gerybinis, o ilgainiui kartais, net - piktybinis skydliaukės auglys. Bandymai gydyti mazgus įvairiais geriamais arba švirkščiamais į raumenis vaistais, pavyzdžiui, geriamais skydliaukės hormoniniais vaistais - tireoidinu arba l-tiroksinu, pasirodė neefektyvūs. Bandyta švirkšti vaistus ir tiesiai į skydliaukę, t.y. naudoti gydomąsias skydliaukės punkcijas. JAV į cistas buvo švirkščiamas antibiotikas tetraciklinas taip pat nedavė žymesnio rezultato. 1975 m. japonai pasiūlė gydyti kai kurias skydliaukės ligas švirkščiant į ją antinksčių žievės hormoninius vaistus - gliukokortikoidus, mažinančius uždegimą ir slopinančius autoimuninius procesus. Šis metodas jau davė teigiamus, nors ir nestabilius rezultatus. Tačiau jis neišsprendė skydliaukės mazgų gydymo problemos, todėl iki 1990 m. skydliaukės mazgai buvo gydomi vien operaciniu būdu, dažniausiai šalinant didelę skydliaukės dalį. Skydliaukė yra labai svarbus organas žmogaus sveikatai ir gyvybei, todėl ją reikėtų ne šalinti, bet gydyti.

1990 m. italas Tito Livraghi iš Milano pasiūlė švirkšti į skydliaukės mazgus vaistus, sukeliančius jų destrukciją. Šie vaistai, vartojami mažomis dozėmis, organizmui yra visiškai netoksiški, tačiau dėl savo dirginančio veikimo suardo mazgų ląstelių sieneles, sukelia mazgų nekrozę (žūtį), uždegimą ir surandėjimą. Šis pasiūlymas pasiteisino. Nuo tokio destrukcinio gydymo beveik visiems ligoniams sumažėja ar pranyksta mazgai bei tirotoksikozė, mazgų sukeltas trachėjos poslinkis. Geresni gydymo rezultatai tų mazgų, kurių tūris neviršija 13-15 ml. Skydliaukės mazgai paprastai gydomi kontroliuojant echoskopu, pakartotinėmis injekcijomis, atliekamomis 1-2 kartus per savaitę. Iš viso gydymui dažniausiai reikia 4-12 injekcijų.

Šis būdas gali būti naudojamas vietoj operacijos arba gydymo radioaktyviuoju jodu, ypač jei ligoniai jų atsisako arba operacija yra pavojinga dėl ligonio sveikatos būklės, sergantiems keliomis ligomis ar vyresnio amžiaus ligoniams.

Pašaliniai reiškiniai nuo gydomųjų destrukcinių skydliaukės punkcijų yra nežymūs ir greitai praeinantys, dažniausiai pasireiškia nedideliu ar vidutiniu skausmu injekcijos vietoje bei iradijuojančiu skausmu, nedideliu spaudimu, paraudimu, kartais - nedideliu kraujo išsiliejimu injekcijos vietoje. Retais atvejais po injekcijos ligoniai karščiuoja, jaučia dažnesnį širdies plakimą, būna padažnėjęs pulsas, laikinas tirotoksikozės paūmėjimas, praeinantis balso sutrikimas. Rimtesnių komplikacijų nebūna arba jos, pavyzdžiui, hipotirozė, yra labai retos. Gydymas punkcijomis nekliudo chirurginei operacijai, jei kartais jos vėliau prireikia.

Šis metodas kol kas Lietuvoje vertinamas kontroversiškai.