Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nacionalinis suvenyras kelia baltą vėliavą
2005-01-29
Rūta KANOPKAITĖ
Nors turistų Kaune daugėja, svečiams siūlomų lietuviškų lauktuvių asortimentas nuo sovietmečio mažai pasikeitė, o prekystalius okupuoja kiniški niekučiai
Reikalavimai suvenyrui yra, galima sakyti, internacionaliniai, išskyrus jo tautybę. Norima, kad jis bylotų apie šalies ar miesto istoriją, simboliką, būtų nebrangus ir, pageidautina, funkcionalus. Taigi į suvenyrų prekystalius ir lietuviai, ir vokiečiai, ir amerikiečiai dairosi nusiteikę panašiai. Kaip ironizuodamas sakė vienas žodžio kišenėje neieškantis menininkas, - tikėdamiesi rasti “ką nors pigaus ir labai gražaus”. Toks pageidavimas nėra neįgyvendinamas: nedidelę suvenyrų kainą galima suderinti su meniškumu bei nacionaliniu savitumu, tik jų gamyboje ir kelyje pas pirkėją reikia rimtų reformų, teigia išmanantys specialistai.
Pasiūla apaugo voratinkliais
Tautodailės salono “Saulutė” ilgametės darbuotojos pastebėjimu, turistai, permetę akimis lentynas, pakiloję vieną kitą pasiūlytą dirbinį, klausia: “Ar čia jau viskas, ką turit?” Moteris sako, kad prekių asortimentas per paskutinius porą dešimtmečių mažai pasikeitė: beveidės lėlytės, lininės austos ir nertos servetėlės, pagalvėlės, gintaro dirbiniai, keraminės vazelės, raštuotos pirštinės, liaudies meistrų tapyti paveikslai, medžio drožiniai: “Tą patį pardavinėjau ir Brežnevo laikais, tik medinių kryželių tada nebuvo”.
Nereikia galvoti, kad ką ypatingai savito ir negremėzdiško - telpančio į rankinuką, už 10-20 litų jums pasiūlys Centre ir Senamiestyje įsikūrusios parduotuvės ar gatvės prekeiviai. Ant prekystalių - indėnų nuskalpuotas galvas primenančios kraupiai išsišiepusios taupyklės, keraminiai nameliai, begemotai, dinozaurai, girliandos molinių varpelių, švilpynės, kai kur ir matrioškos.
Prieš pat Naujuosius metus Tautinės kultūros centras kartu su tautodailininkų Kauno bendrija buvo surengę konkursinę suvenyrų parodą. Ji išryškino, kad suvenyro samprata ir jo pateikimas šiandieninėje rinkoje yra labai problemiški. Autoriams trūksta ir idėjų, ir kruopštumo, ir kokybiškų žaliavų.
“Lietuviškų suvenyrų meniniu lygiu per mažai rūpinamasi. Juose vyrauja arba konservatyvumas, arba komercinis atsigręžimas į Vakarus. Panaudojant lietuvišką simboliką reikia naujų idėjų. Krenta į akis, kad užrašai ant suvenyrinių dirbinių kartais juos tiesiog sugadina. Mugėse dominuoja komercija, jose lietuviškus dirbinius vis dažniau išstumia atvežtiniai kiniški”, - pastebi konkurso vertinimo komisijos pirmininkas etnologas dailėtyrininkas dr.Vytautas Tumėnas.
Vienas lauke - ne karys
“Turistų antplūdis skatina didesnį suvenyrų poreikį ir primena, kad reikia atnaujinti jų asortimentą. Daugiausia suvenyrų nuperkama centrinėse miesto gatvėse. Vyrauja tarsi neoficialus susitarimas, kad vidutinė suvenyro kaina turėtų būti maždaug 5-6 eurai arba 20 litų. Kad už tokią kainą gaminti ir parduoti suvenyrus apsimokėtų, būtina pasitelkti pusiau serijinę gamybą. Autoriams reikėtų burtis į arteles. Vienetinio gaminio kaina visai kita - ji sukasi apie kelis šimtus litų. Tai jau nėra suvenyras. Ką kaip tikrai lietuvišką dirbinį galėtų parsivežti mūsų svečiai? Manau, kad paklausiu suvenyru tampa megztos kumštinės pirštinės - tokių raštų kaip lietuviški, vaizduojantys gyvybės medį, kitose tautose nėra. Galėtų sudominti pirkėjus ir miniatiūrinės puodynėlės, jei turėtų daugiau lietuviško kvapo, smulkūs tikros juodosios keramikos darbeliai. Turbūt daliai turistų visai priimtinas kaip suvenyras ir nedidelis dailiai drožinėtas medinis kryželis”, - svarsto tautodailininkų Kauno bendrijos vadovas Valentinas Jazerskas.
Prisimindamas netolimą praeitį, kai veikė serijiniu būdu suvenyrus gaminančios valstybinės įmonės, V.Jazerskas sako, kad kai ką iš jų patirties ir etalonų vertėtų perimti ir šiandien. “Vykęs personažas buvo Palangos Juzė, įvairiai varijuotas Lietuvai būdingų klumpių motyvas - nuo avalynės dydžio iki peleninės ar mažo pakabuko”, - teigia V.Jazerskas.
“Serijinės gamybos bijoti nereikia, rankų darbas šiandien Europoje suvokiamas kitaip - jis dažnai atsiranda tik paskutiniame suvenyro gimimo etape”, - pritaria D. ir Z.Kalesinskų liaudies amatų mokyklos direktorius Zigmas Kalesinskas.
Nepanaudotų idėjų dirvonai
Užsieniečiai linkę pirkti daiktus, kuriuos galima naudoti. Funkcija ir pritaikomumas - viena silpniausių lietuviškų suvenyrų vietų.
“Retenybė - marškinėliai su lietuviška, Kauno simbolika. Nėra patrauklių suvenyrų su miesto herbu, neišnaudojamos Kauno įkūrimo legendos. Daugelis žmonių svetur kaip suvenyrą perka puodelį su tos šalies atributika. Tačiau man neteko matyti gražių puodelių su Lietuvos žemėlapiu, Kauno simbolika. Kur lietuviškų legendų ir heraldikos personažai - Geležinis vilkas, tauras? Man neteko matyti meniškų jų statulėlių. Gamintojai ir prekybininkai apskritai yra inertiški. Pabandykit nusipirkti miniatiūrinių Lietuvos vėliavėlių - vargu ar rasit net Turizmo informacijos centre. O jų būti turėtų visur ir visada - gal aš noriu kad ir savo gimtadienio tortą taip papuošti”, - dėsto Z.Kalesinskas.
Dar viena bėda, kad lietuviai geriau moka apdoroti medį nei gintarą. Nebrangūs gaminiai iš gintaro dvelkia kiču, papuošalams stinga savitumo, kritikuoja A.Martinaičio dailės mokyklos direktorius Žygimantas Šarakauskas ir Zigmas Kalesinskas. “Gintaro gaminių, vykusiai atspindinčių Lietuvą, turime mažai”, - pripažįsta ir V.Jazerskas.
Patys originaliausi ir gražiausi liaudies meno dirbiniai nepritaikyti vežti toli. “Margučiai, deja, yra greitai pažeidžiami, iš šiaudų pinti sodai, verbos supakuoti užimtų daug vietos. Nebent būtų imta gaminti jų kopijas iš patvaresnių medžiagų”, - siūlo Ž.Šarakauskas.
Populiarus daugelyje šalių suvenyras - lėlės, aprengtos tautiniais drabužiais. Tokių galima rasti ir lietuviškų. Tačiau jų išvaizdai specialistai turi priekaištų.
Etnologas dr. Vytautas Tumėnas pastebi, kad mūsiškės suvenyrinės lėlės panašios į “balvonus” - jos dažniausiai be akių, be veido, galva - rutulys be jokių bruožų. “Lėlė turi būti graži. Ir jos veide, ir etnografiniame kostiume neleistinas netikslumas, nevalyvumas”, - pritaria Z.Kalesinskas.
Puoselėsim paveldą ar tiesiog prekiausim?
Tautodailininkas skulptorius Antanas Jusevičius sako, kad prie vienetinio suvenyro reikia dirbti ilgai. Jo kaina neatitinka įdėtų sąnaudų. Iš ko tada meistras gyventų? Kurti arteles, kuriose suvenyrai būtų daromi pagal patvirtintus meniškus etalonus, jo manymu, protinga išeitis. Tačiau pats A.Jusevičius, kuriantis monumentalesnius drožinius, prisipažįsta labiau linkęs dirbti individualiai.
“Nuvažiavęs į Kaziuko mugę Vilniuje, aš su savo verpstėmis būnu monopolininkas - tokių daugiau niekas neturi. Tačiau darbo į jas įdedu labai daug - visas reikia atskirai nusipiešti, drožimas užtrunka netrumpai. Kiekviena nuo pradžios iki pabaigos - rankų darbas, o pardavinėti brangiai negaliu, nes neatsiras pirkėjų. Dar viena bėda, kad mugių organizatoriai į vieną krūvą suplaka ir tautodailininkus, prekiaujančius savo dirbiniais, ir Gariūnų prekes siūlančius prekeivius. Kaziuko mugė ta prasme visai išsigimė”, - dėsto drožėjas Edmundas Akulauskas.
Tekstilininkė Vita Levickienė sako, kad tautodailininkai susiduria ir su žaliavų problema: “Geri siūlai brangūs. Mes netgi perkame senus megztinius, juos ardome, paskui siūlus gariname, kad atgautų išvaizdą. Viską sudėjus, paaiškėja, kad gražių pirštinių kelias iki pirkėjo ir netrumpas, ir nepigus”.
Anot Auksakalių gildijos prezidentės, Lietuvos dailininkų sąjungos narės vilnietės Marytės Gurevičienės, lietuviškas suvenyras šiandien yra atsidūręs kryžkelėje: ar eiti Gariūnų su kiniškomis prekėmis keliu, ar saugoti ir atspindėti lietuvišką paveldą. Vieni tautodailininkai šitos dilemos neišspręs, jei rimtai nepadės etnokultūrą puoselėjančios valstybinės struktūros.
