Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Meno apsėstieji nesiprašo gydomi
2005-10-22
Jūratė KUZMICKAITĖ
Žmonės, apsisprendę daryti tai, kam jaučia tikrąjį pašaukimą, sakosi suradę taiką su savimi ir pasauliu
“Kad žmogus, turintis ramų, gerai apmokamą darbą, atsidėtų menui, jis turėtų būti gerokai pamišęs”, - nusijuokia muzikologas Viktoras Gerulaitis. Jis, kaip ir daugelis, žino nemažai istorijų, kai menininkai, padėję į šalį partitūras, scenarijus ir molbertus, neria į verslą ar tampa punktualiai gaunančiais atlyginimą biurų darbuotojais.
Tačiau egzistuoja ir atvirkštinis procesas, kiek panašus į važiavimą prieš eismą, - kai sotų ir užtikrintą gyvenimą pakeičia keista liga, vadinama menu.
Vietoje sąskaitų - operos scena
Jei “Statoil”, “McDonald”, “BenettDistributors” darbuotojams būtų kas nors pasakęs, kad jų bendradarbis Arūnas Dingelis, kurio galvoje, regėjos, vien skaičiai, dainuos Nacionaliniame operos ir baleto teatre, pranašas būtų buvęs veikiausiai nušvilptas.
Tačiau šiandien 35 m. A.Dingelis, dirbęs garsių kompanijų apskaitininku, komercijos, finansų direktoriumi, yra tenoras, repetuojantis Piotro Čaikovskio “Eugenijų Oneginą”, Operos studijos stažuotojas, profesoriaus Virgilijaus Noreikos mokinys.
“Iš verslų nėriau į menus ne todėl, kad man nesisekė. Man puikiai sekėsi, - sako Vilniaus universiteto ekonomisto diplomą turintis vyriškis. - Bet visą laiką viduj kažkas kirbėjo... Nuo vaikystės dainavau “Ąžuoliuko” chore. Nutariau pažiūrėti, ar galėčiau dainuoti solo ir dabar, suaugęs. Pažiūrėjau. Ir ką gi - dainuoju”.
“Finansų požiūriu dabar man sekasi, be abejo, blogiau nei anksčiau, - kalba A.Dingelis. - Visi žinome, kaip gyvena menininkai. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad savęs realizacija svarbiau nei pinigai”.
Jaučiasi laimingas
“Kai darai tai, kas tau iš tikrųjų patinka, materialinė gerovė nėra pagrindinis dalykas, - sako Operos ir baleto teatro dainininkas. - Pinigai reikalingi, bet neverta jų pernelyg sureikšminti. Gal taip drąsiai kalbu todėl, kad nebeturiu šeimos. Išsiskyriau, verslus iškeičiau į dainavimą. Mano gyvenime buvo daug pokyčių”.
Paklaustas, kaip apsisprendimą gerai apmokamą darbą verslo struktūrose iškeisti į tenoro karjerą vertino jo draugai ir pažįstami, A.Dingelis nusijuokia: “Vertino puikiai - niekas nieko nesuvokė”. “Bet dabar, regis, visi jau apsiprato su mintimi, kad aš - nebe apskaitininkas ar komercijos direktorius, bet dainininkas”, - kalba jis.
Bičiulių, buvusių kolegų specialiai į Operos ir baleto teatrą A.Dingelis nekviečia, tačiau žino: kartais jie ateina. “Nors dažniau jiems dainuoju kokio nors draugų vakarėlio metu”, - pasakoja jis.
“Žmogui labai svarbu išgirsti tai, kas kirba jo viduje, - sako A.Dingelis. - Tuomet imi puikiai sutarti su savimi ir pasauliu”.
“Dabar jaučiuosi labai gerai, - tikina dainininkas. - Nesvarbu, kad neturiu automobilio, gal dar kažko neturiu. Esu kaip tas “Klasikos” reklamos personažas: stoviu sau stotelėje ir dainuoju. Man tai patinka”.
Ūkininkė stojo prie molberto
Elena Babravičienė yra 54 metų ūkininkė, gyvenanti Alytaus rajone, Daugų miestelyje. Ji turi keletą hektarų žemės, vyrą, du suaugusius sūnus, anūkų. Anksčiau, kol neįsisuko ligos, E.Babravičienė augino triušius ir ožkas. Dabar, sako ji, pakanka ir vištų.
Mat daug gyvulių E.Babravičienei trukdytų piešti. “Piešimas yra pats mieliausias dalykas iš visų, kuriuos aš darau ar esu kada nors dariusi”, - prisipažįsta ūkininkė.
E.Babravičienės namų sienas puošia daugybė jos paveikslų. “Kai nebeturiu ant ko piešti, vienus paveikslus tapau ant kitų, - pasakoja ūkininkė. - Dovanoju savo darbus, jei kas nors nori pirkti - parduodu. Ir vėl piešiu naujus. Labiausiai man patinka tapyti gamtą: ežerą, upę, kaimo vaizdus. Arba savo anūkės portretus”.
“Vienas mano sūnus gyvena Alytuje, kitas - Rukloje. Kai nuvyksta į Vilnių, jie jau žino, kad pro dailės parduotuvę praeiti nevalia. Sūnūs man priperka drobės, dažų, teptukų. Tapyba yra brangus užsiėmimas, aš pati apsirūpinti reikiamomis priemonėmis neįstengčiau”, - kalba E.Babravičienė.
Pamiršta ruošą ir daržus
Ūkininkė pasakoja, jog pradėjusi piešti ji pamiršta viską - valgį, namų ruošą, daržus ir vištas. “Paėmusi į ranką teptuką jaučiuosi labai laiminga”, - paprastai paaiškina E.Babravičienė savo meninę aistrą, pabudusią panašiai kaip Žemaitei - ties penkiasdešimtmečio slenksčiu.
“Kai užauga vaikai ir pabyra iš namų, atsiveria didelė tuštuma. Aš septynerius metus slaugiau savo sergančią mamą. Ji mirė. Dar viena tuštuma. Reikėjo tas tuštumas kažkuo užpildyti”, - pasakoja ūkininkė apie savo kelią molberto link.
“Vieną kartą ėmiau ir nupiešiau paveikslėlį, pagalvojau, bus vaikams kalėdinė dovana, - prisimena ji. - Net nemaniau, kad sūnums taip patiks. Jie pradėjo raginti: mama, tu tik piešk, mes tave aprūpinsime ir dažais, ir teptukais”.
E.Babravičienė sviedė į šalį romanus ir pradėjo skaityti knygas apie dailę. Sužinojo, kad Vilniuje veikia Raimondo Savicko suaugusiųjų dailės mokykla. “Jos lankyti negalėjau, bet nusprendžiau, kad į plenerus vyksiu būtinai”, - sako moteris.
Pirmieji jos dalyvavimai dailininkų pleneruose buvo gana komiški. “Dieną piešiu kartu su visais, o vakare važiuoju namo melžti ožkų”, - juokiasi E.Babravičienė. Tik dabar, kai gyvulių nebelaiko, ūkininkė sakosi pagaliau galinti visiškai atsidėti pačiam maloniausiam gyvenime užsiėmimui - piešimui.
Aistra tapyti užkrėtė pacientas
Kaunietis Gintautas Laurinavičius yra surengęs 4 personalines savo paveikslų parodas Lietuvoje, jo darbai ne kartą eksponuoti ir užsienyje.
Nebūtų nieko stebėtino, jei jis būtų profesionalus dailininkas. Tačiau 53 m. G.Laurinavičius yra medikas - Kalniečių poliklinikos Chirurgijos skyriaus vedėjas, dirbantis ir Darbingumo ir neįgalumo nustatymo tarnyboje.
“Kartais truputį tapau, kartais truputį pagydau...” - juokais apibūdina jis savo gyvenimo būdą. “Gal 20 metų jau aš tas drobes gadinu, - pasakoja G.Laurinavičius apie savo pomėgį tapyti. - Kažkada nuėjau pas vieną savo pacientą, Feliksą Bulaką, vyresniosios kartos dailininką. Jis sako: gal nori papiešti? Pabandžiau. Ir prasidėjo...”
Išvaduoja nuo įtampos ir streso
“Bandžiau piešti kaip profesionalai: turi temą, užsakymą, atsisėdi prie molberto ir dirbi. Bet man taip neišėjo, - kalba G.Laurinavičius. - Man reikia įkvėpimo. O tada jau galiu piešti dieną naktį, viską pamiršęs. Aš piešiu tada, kai negaliu tam potraukiui atsispirti”.
Paklaustas, ar pomėgis tapyti netrukdo tiesioginiam mediko darbui, G.Laurinavičius atsako, jog atvirkščiai - galbūt tapymą reikėtų vadinti savotiška terapija, išvaduojančia nuo įtampos ir streso.
“Dailininkai profesionalai mane, neprofesionalą, labai draugiškai priima, - sako jis. - Ir į parodas kviečiasi, ir į užsienį mano darbus kartu su savaisiais išveža”.
G.Laurinavičius negalvoja apie prekybą savo paveikslais. “Keli jų yra nupirkti iš parodų man net nežinant, bet šiaip aš juos verčiau dovanoju artimiems žmonėms, - kalba jis. - Juk ne dėl pinigų tapau. Tapau todėl, kad man to reikia. Namuose visuomet turiu dažų, teptukų, kad užėjus norui, iškart galėčiau sėsti prie drobės”.
“Jei mane išmestų iš darbo, apsispręsti, ką veikčiau toliau, būtų lengva”, - juokiasi tapantis medikas.
Boksininkas paėmė teptuką
Anatolijus Michailovas, 47 metų bokso treneris, piešti pradėjo prieš 9 metus po jam atliktos operacijos. Kaunietis, vėliau pasirinkęs Klošaro pseudonimą, iš pradžių savo namus papuošė fatališkais piešiniais ikonografine, mirties tema.
“Virš mano įkurtos vaikų bokso studijos dirbo dailininkas Jonas Šidlauskas, - pasakoja A.Michailovas. - Jis pamatė mano darbus ir paragino: tapyk”. Tą patį raginantį “tapyk” būsimajam Klošarui pakartojo ne vienas jo pažįstamas menininkas. “Ir aš, anksčiau piešęs nebent gaireles tarptautinėms bokso varžyboms, pradėjau tapyti paveikslus”, - sako A.Michailovas.
Šiandien paveikslai - pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Nors, pasak Klošaro, Lietuvoje jo darbai nėra itin paklausūs, Vienoje pažįstami galerininkai jų parduoda nemažai.
Savamokslis dailininkas, atėjęs į meno pasaulį iš bokso ringo, šiuo metu yra dviejų tarptautinių dailės asociacijų narys, jo darbai eksponuoti Švedijoje, Austrijoje, Prancūzijoje. Dabar A.Michailovas rengiasi parodoms Didžiojoje Britanijoje ir Belgijoje.
