Tai nykštukinis šnauceris, kuris savo gimtinėje - Vokietijoje vadinamas cvergšnauceriu

Nedidelio ūgio, judrūs, simpatiški, elegantiškos išvaizdos cvergšnauceriai savo nepakitusią išvaizdą išlaikė beveik 600 metų. Ypatingą įspūdį palieka šios veislės šunų akys. Žvelgiant į jas, susidaro įspūdis, kad šis keturkojis šypsosi.

Tai vienintelė mažų šunų (iki 35 cm aukščio) veislė, išlaikiusi savo augalotų giminaičių (mitelšnaucerio - iki 50 cm ir ryzenšnaucerio - iki 70 cm) harmoningą išvaizdą. Šios veislės atstovus labai lengva dresuoti, jie supratingi, greitai suvokiantys, ko iš jų reikalaujama. Cvergšnauceriai nežino, kas yra nuovargis - gali visą dieną lakstyti. Tai smagūs, mėgstantys bendrauti, žaisti su suaugusiais žmonėmis ir vaikais, nesukeliantys problemų kelionėse (lengvai telpa į didesnę rankinę), tikri kompanionai. Jie nėra aršūs, tačiau gali užmiršti savo menką svorio kategoriją ir pulti į dvikovą su bet kokio dydžio skriaudiku. Kinologai tvirtina, kad cvergšnaucerius turėtų auginti linksmi, atviro būdo žmonės, kuriems svetimas liūdesys, apatija.

Tai pati mažiausia tarnybinių šunų veislė. Cvergšnauceriai sėkmingai dirba muitinėse, ieškodami narkotikų, dalyvauja šunų vikrumo varžybose. Tai puikūs namų sargai, nepraleidžiantys progos pagauti graužiką. Jie meiliai vadinami “mažais dideliais šunimis”, kas atitinka tikrovę - mažyliai pasižymi didelių veislių šunų savybėmis. Jų būdą sunku apibūdinti vienareikšmiai. Tai ir ramūs, klusnūs, ir žaibiškos reakcijos šunys. Šios jų savybės nepakito nuo XIV-XV a.

Kauno rajone, Drąseikiuose, auginama cvergšnaucerė Ema į Lietuvą atkeliavo iš Latvijos 2001 m. Per beveik trejus savo gyvenimo metus ji po porą kartų tapo Lietuvos ir Latvijos suaugusių šunų ir jaunimo čempionė, o neseniai sulaukė pirmosios savo vados - dviejų patinėlių ir dviejų kalyčių. Beje, Emai buvo atvežtas tituluotas patinas iš Latvijos.

Dviejų mėnesių šuneliai labai judrūs ir nepaprastai gražūs - sidabro ir juodos spalvų mišinio. Juos labai atidžiai prižiūrinti Ema net šeimininkei neleisdavo prieiti prie mažylių. Tačiau dabar jie patys ieško žmogaus. Vienas iš patinėlių visa gerkle reikalauja paimti jį ant kelių - tik tuomet jis nurimsta, prigludęs prie šeimininkės krūtinės. Kadangi šis “cvergiukas” itin mėgsta būti paimamas ant rankų, tai šeimininkė jį praminė “rankinuku”.

“Nėra jokio vargo prižiūrėti šių šunų kailį, kurį jie keičia du kartus per metus. Tačiau plaukai namuose nesimėto, nes juos lengva išpešioti iš kailio rankomis. Tiesa, reikia pakirpti ilgus antakius, kurie kartais tiesiog lenda į snukį. Tačiau tai tik menki rūpesčiai, palyginus su tuo, kiek džiaugsmo suteikia cvergšnauceriai namams, kuriuose jie gyvena”, - tvirtina dailiosios keturkojų šeimynėlės šeimininkė Dalia.