Prisipažinsiu - Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimo šventės, nelaukiau. Maniau, kad tai tebus tik proga išvengti pamokų ir namų darbų. Mokykloje, kaip ir praėjusiais metais, buvo organizuojamas iškilmingas minėjimas. Sugalvojau, kad ši diena galėtų būti nepanaši nei į praėjusias šventes, nei į kitus iki kaulo įgrisusius proginius minėjimus.

Pamokos tą dieną iš tiesų buvo sutrumpintos. Po mokyklą nuo pat ryto zujo šventę organizuojantys mokytojai, kai kurie jiems padedantys mokiniai. Žinoma, zujo ir tie, kuriems ši šventė tiktai padūkti, laisvai rūkyti mokyklos prieigose ir... gerti. Be abejo, po mokyklą labai išsipuošusios lakstė ir kai kurios panelės, tačiau aš puikiai supratau, kad jos taip pasipuošė toli gražu ne Vasario 16-osios progai.

Kai aktų salėje prasidėjo minėjimas, gailėjausi, kad ten buvau. Nors mūsų klasės auklėtoja sakė stebėsianti, kas šventėje dalyvaus, o kas tiesiog pasinaudos proga ir dings iš mokyklos, keleto klasės draugų nebuvo. O kiti nuolat krizeno, niekuomet nenutildavo, šaipėsi ir laidė replikas. Tyčiojosi iš mokinių, kurie dalyvavo minėjime, garsiai žadėjo jiems parodyti, kaip patys moka organizuoti šventes, kritikavo visą renginį ir direktorės išvaizdą. Mačiau, kad mokytojos, sėdėjusios šalia ir girdėjusios visus jų žodžius, nusiminė, apsimetė negirdinčios, o kai kurios apskritai nuliūdo. Ir nieko nesakė. Man buvo jų gaila. Norėjau atsistoti ir trenkti tiems nenaudėliams per veidą, bet paskui supratau, šventė visai būtų suardyta, kiltų triukšmas.

Taigi aš nieko nedariau. Tyliai sėdėjau susmukusi kėdėje ir laukiau, kada gi baigsis. Kalbos buvo nuobodžios, žodžiai girdėti pernai ir užpernai. Posmai, dainelė, per pamokas girdėti istorijos faktai. Geriau jau būtume nuėję į kokį muziejų ar kapinėse uždegę žvakių žuvusiesiems.

Kai šventė baigėsi, pirmieji iš salės išdundėjo nenaudėliai. Norėjau atsistoti ir garsiai likusiems pasakyti, kad šventę galime tęsti. Ko gero, visi būtų suklusę, tačiau viskas, ką minėjimui buvo numatę šventės organizatoriai, jau buvo įvykdyta. Galėjau atsistoti ir nuraminti, kad mano idėja linksma.

Bet paskutinę akimirką sustabdžiau save. Pasirodysiu kaip kokia balta varna. Turbūt nugalėjo baimė, kad apie mano žingsnį sužinos klasės draugai ir iš manęs juoksis, vadindami jautria patriote.

Išėjusi pamačiau, kad mokyklos padaužos jau būriuojasi prie netoliese esančios parduotuvės tardamiesi, kokių alkoholinių gėrimų pirkti, šalia jų ir tos išsipusčiusios kaip į vakarėlį panelės, o ant žemės voliojasi sutryptos Lietuvos vėliavėlės, kurias už savo pinigus nupirko mokytojos... Pasidarė apmaudu, pasistengiau kuo greičiau iš ten dingti, kad tik manęs nepastebėtų susirinkusi grupelė.

Žinojau, kad mieste vyksta renginiai Vasario 16-osios proga, tačiau aš niekur nėjau. Bijojau pamatyti girtus jaunimo veidus, kuriems ir suaugusieji nedrįsta pasakyti piktesnį žodį. Bijojau vėl pamatyti ant žemės besivoliojančias šalies vėliavėles.

Mano ausyse skambėjo per pastarąsias muzikos pamokas repetuota daina “Pabudome ir kelkimės” ir nedrąsus joje mano balsas. Keista, bet tą dainą traukė ir klasės padaužos. Mūsų choras nebuvo labai susidainavęs, ne tokių krištolinių balsų, kaip scenoje dainavęs mokyklos ansamblis, bet traukėm iš širdies.

Nežinau, kaip įrašas būtų nuskambėjęs aktų salėje. Bet padaužos, manau, tikrai būtų klausęsi ausis ištempę.

Štai ir visa mano Vasario 16-oji. Tokia pati kaip pernai. Tikiu, kad tos purve besimėtančios vėliavėlės - tik paaugliško maivymosi išraiška. Noriu tikėti.

Renata