Jis panašus į laimės kūdikį. Toks įspūdis veikiausiai todėl, kad jis turi lietuviams ne itin būdingą savybę - moka džiaugtis gyvenimu.
Kai jo duetas su Simona Jakubėnaite pernai nepateko į baigiamąjį Eurovizijos turą, atrodė, kad abu dainininkai į Lietuvą turėjo grįžti gerokai palaužti. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Jie grįžo į glėbį savo bičiuliams bei susikūrusiam fanų klubui ir per metus surengė 160 koncertų. O eurovizinės draugystės tęsiasi iki šiol. Ką tik jam paskambino Eurovizijos nugalėtoja Ruslana ir pakvietė į Ukrainą dalyvauti naujojo jos vaizdo klipo pristatyme. Jis dar neapsisprendė, ar vyks, nes ir Lietuvoje turi begalę darbų ir planų. Kaip visuomet.

Linas ADOMAITIS

- Ar stebite, kaip vyksta šiemetė atranka į Eurovizijos konkursą?

- Dvi televizijos laidas mačiau. Ko gero, galima sakyti, kad stebiu.

- Ir kokie įspūdžiai?

- Nekokie. Kaip turbūt daugeliui. Bet aš nekaltinu atlikėjų. Mes, dainininkai, visi pradėjome nuo nulio, tik mūsų niekas nebūtų leidęs dalyvauti tokio lygio renginyje, kaip pretendentų į Euroviziją atranka. Net, prisimenu, kai grupė “L+” jau buvo neblogai žinoma ir mes bandėme prasimušti į Eurovizijos atrankos nacionalinį turą, mūsų “gabalų” niekas nepriimdavo. Dabar leidžia dalyvauti kam tik nori. Ne tų norinčiųjų, bet organizatorių problema, kad matoma tai, ką matome. O matome cirką.

- Jums pikta?

- Ne, ko čia pykti. Tik kartais juokinga.

- Ar tame “cirke” yra Jūsų kolegų dainininkų, už kuriuos laikytumėte kumščius?

- Taip. Man patiko, kaip pasirodė Česlovas Gabalis su Eva, “Saulės kliošas”. Nepagailėjau pinigų ir balsavau telefono skambučiais kiek įmanoma (juokiasi). Manau, kad gėdos tikrai nedaro Violeta Riaubiškytė ir grupė “In Culto”. Aš jų sirgalius. O subjektyviai, žinoma, sergu už atlikėjus, kurie dainuoja mano sukurtas dainas. Už kaunietį Lawry ir Aistę Pilvelytę.

- Ką patartumėte dainininkui ar grupei, kuriems teks garbė ir atsakomybė atstovauti Lietuvai Eurovizijoje?

- Nuo pirmos dienos stengtis per fantastiškai trumpą laiką suburti gerą komandą. Vienas atlikėjas šiame konkurse nieko nepadarys. Reikia žmonių, atsakingų už internetinės svetainės kūrimą, rėmėjų paieškas, kompaktinės plokštelės įrašymą, vaizdo klipą, kelionių organizavimą, vykstant reklamuoti dainos ir šalies. Privalo funkcionuoti aparatas, kuris padarytų viską nuo A iki Z. Ir tai turi būti tikri profesionalai, nes kompakto klausysis ir vaizdo klipą žiūrės ne tik Lietuvos - visos Europos vertintojai. Ir jie jau iš anksto nuspręs, ar tavo daina šio to verta, ar “š...”, už kurį Eurovizijoje niekas nė nemanys atiduoti balsų. O šiaip - reikia nusiteikti pozityviai ir mažiau kreipti dėmesį į “genialius” mūsų kritikus, kurie dažniausiai atkunta tik kai baigiasi Eurovizija, o iki tol sėdi apkasuose.

- Kalbant apie komandą - ar jūs su Simona turėjote kažką panašaus?

- Mes pabandėme suburti tokią komandą.

Ir jei šiemetis atlikėjas bus to vertas, mes mielai pasidalysime visais savo kontaktais, visomis pažintimis - ir tomis, kurias turėjome prieš Euroviziją, ir tomis, kurias įvyko jau po konkurso. Atsakingai pareiškiu: reklaminės kelionės yra labai svarbus dalykas. Už mus balsavo penkios valstybės, ir kai pasidomėjome, pasirodė, kad tos šalys buvo kaip tik tos, kuriose mes lankėmės reklamuodami savo “What’s Happened to Your Love?”

- Prasitarėte: “jei atlikėjas bus to vertas”. Kokiu atveju nebūtų jokio noro dalytis kontaktais ir pažintimis? 

- Dalyčiausi su tuo ar tais, kurie tarp muzikantų yra gerbiami, žinomi ir profesionalūs. Labai abejoju, ar stengčiausi dėl tų, kurie, kaip spėjau pamatyti, lipa į sceną šiaip, dėl pokšto. Arba norėdami bet kuria kaina pasirodyti televizijoje ir pasireklamuoti.

- O kaip dėl recepto eilinio Lietuvos pralaimėjimo Eurovizijoje atveju? Ar galite pasakyti, kaip išgyventi stiprią “klimato” kaitą - nuo euforijos iki konkurso ir priekaištų lavinos po jo? Kaip ištverti visas tas raudas, kad mums ir vėl nepavyko, kad lietuviai nieko nesugeba, nemoka ieškoti talentų, pasirinkti tinkamos dainos ir drabužių? 

- Kad mes tokių spyrių kaip ir nelabai jautėme. Ne taip, kaip Aivaras, kuris buvo tiesiog suvalgytas. Mes su Simona buvome pasirengę blogiausiam, galvojome, kaip reikės atsišaudyti į visus puldinėjimus ir kaltinimus. Bet kamuolių į mūsų vartus buvo ne tiek ir daug. Ir žiniasklaida, ir pramogų pasaulio žmonės mus palaikė. Buvo taip šilta ir smagu, kai Livija Gradauskienė per Nidos festivalį nuo scenos apie mus su Simona, nepatekusius į Eurovizijos finalą, pranešė: “O dabar norime pristatyti didžiausią metų neteisybę”. Iš tiesų mes padarėme viską, ką galėjome. O stengėmės tai žiauriai.

- Ar mokate pralaimėti? 

- Taip. Aš užsigrūdinęs. Pasirodydamas tarptautiniuose konkursuose ne kartą išgyvenau situaciją, kai iš dešimties komisijos narių tau pritrūksta vieno balso ir nelaimi. Reikia išmokti su tuo susitaikyti. Man atrodo, aš išmokau. Pasakyti sau: “Nieko, kitą kartą” ir nenuleisti galvos. Pagaliau - padėkoti likimui, kad turėjai galimybę dalyvauti, susipažinti su daugybe žmonių, pažiūrėti, kaip jie dainuoja. Tai svarbūs ir naudingi dalykai.

- Esate pozityvus žmogus, ar ne? 

- Ko gero. Pozityviai stengiuosi žiūrėti į viską gyvenime. Išmokau klausti savęs: jei nepasisekė, tai ką gi toji nesėkmė nori man pasakyti? Nesu pesimistas, kuris kaipmat kristų veidu į purvą ir nusivylimą. Jei toks būčiau, po Eurovizijos būčiau sugniužęs ir leidęsis užmėtomas akmenimis. Bet aš linkęs su visais bendrauti, visiems paaiškinti, kas ir kaip. Manau, atvirumas - galingas ginklas.

- Ką pavadintumėte didžiausia savo gyvenime pergale? 

- Gal ne pergale, o greičiau dovana vadinu tai, kad turiu nuostabius tėvus, brolį. Kad mane supa graži aplinka. Kad esu kaunietis, kad turiu galybę gerų draugų. Džiaugiuosi, kad tėvai mane nukreipė muzikos keliu - ten, kur galėjau atsiskleisti. Aš esu laimingas žmogus.

- Pirmasis Jūsų muzikos mokytojas buvo tėtis? 

- Taip, smuiko. Sakyčiau, tėvas gana nekantriai su manimi elgdavosi... (Juokiasi). Buvo griežtas, užrėkdavo. Mama puldavo ginti mane, šešiametį, sakydavo: baik, jis dar mažas. Paskui jau aš mokiausi groti pas muzikos mokytoją, pas tą patį, kuris kažkada mokė ir tėvą. Jaunystėje mano tėvas buvo žiaurus aktyvistas, grojo boso gitara diksilende, koncertuodavo su “Raganiais”, “Fontano vaikais”, gerai dainavo. Turėjo daugybė vinilo plokštelių, apie kurias jo vienmečiai galėjo tik pasvajoti. Aš juo didžiuojuosi.

- Bet ar po griežtų tėčio pamokų neliko nuosėdų? 

- Viskas gerai, tėvas toks ir turi būti - griežtas, o ne koks nors skystimas. Šeimoje privalo būti tvirtas žodis - tėvo, o mama turi būti gynėja, švelninanti situaciją. Pas mus visada taip ir buvo. Ir dabar, kai aš jau gyvenu atskirai, mums visiems labai smagu susitikti. Ir griežtasis mano tėvas yra tas humoro šaltinis, kuris “užveža” visą šeimą - mamą, mane, jaunesnį mano brolį Marių. Kaip jis pasakoja anekdotus! O mama - tokia “gerietė”, kuriai visuomet buvo sunku pasakyti “ne”.

- Kaip manote, kurio - mamos ar tėvo - savybių daugiau paveldėjote? 

- Daugiau, ko gero, tėvo. Jo linksmumo, charizmatikos. Bet turbūt labiau esu mamos vaikas. Nors sunku pasakyti... Su jais abiem mano ryšys labai artimas.

- Ar tėvai neužsimena, kad 28 metų jų sūnus jau galėtų pagalvoti ir apie šeimą? 

- Ne, jie nesikiša nei į mano, nei į Mariaus asmeninį gyvenimą. Jiems dabar labai gerai, kai mes su broliu jau savarankiški, kai beveik (Marius dar ne visai) palikome namus. Tėvams prasidėjo antroji jaunystė. Jie pasileidžia muziką, dviese šoka.

- O Jūs nenorėtumėte taip?.. 

- Jei čia klausimas apie vedybas, tai manau, kad dabartiniai laikai tokie, jog niekas neverčia skubėti. Anksčiau tai būdavo tarsi privaloma - sukako tiek ir tiek metukų, ir - pirmyn į CMB. Tai todėl, kad visi gaudavo po 100 rublių atlyginimo ir visi buvo vienodose lentynėlėse. Verčiami neišsišokti, neišsiskirti, elgtis taip, kaip priimta. O kas verčia dabar? Niekas, visi mes laisvi. Gal 28 metų merginoms jau prabudęs šeimos kūrimo instinktas, bet vyrams nebūtinai... Pagaliau aš pritariu tiems, kurie mano, kad spaudas pase, jei myli žmogų, nieko nereiškia.

- Turbūt girdėjote, kad jūs su Simona - sužadėtiniai? 

- Žinoma, kad girdėjau (juokiasi). Ir skaičiau, nes tai buvo paskelbta viešai. Kai nusibosta neigti, pradedu linksėti galva: “O taip, be abejo, rengiamės vestuvėms, pradžiai planuojame septynis vaikus”. Paaiškinu, kad jau žinau jaukią savo šeimyninę ateitį: sėdžiu prie televizoriaus, gurkšnoju alų, o Simona virtuvėje iš nevilties daužo indus. Tiesa mano su Sima vestuvių planuotojus nuvils: mes esame tik geri draugai.

- Ar buvote beviltiškai įsimylėjęs? 

- Kodėl buvau? Esu. Ir man nepatinka tas žodis - beviltiškai. Mano žodyne iš viso nėra tokio žodžio! Manau, geriau sakyti - beprotiškai, labai ar kažkaip panašiai. Ir ne įsimylėjęs... Tą jausmą turbūt reikėtų vadinti meile.

- Mes kalbame apie Indoneziją? 

- Negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti.

- Ir vis dėlto - ar jau pavyko susisiekti su Eka? 

- Pavyko. Pagaliau. Apie mėnesį po cunamio negalėjau jai prisiskambinti į Indoneziją, po katastrofos ten užlūžo visi ryšiai. Buvau išsigandęs. Bet, ačiū Dievui, prisiskambinau, ir paaiškėjo, kad viskas gerai. Eka sveika, jos tėvai gyvi, jų namų cunamis nepasiekė.

- Ar egzotiškoji Jūsų mylima moteris yra dainininkė? 

- Taip. Ekai 28 metai, ji yra nuostabus žmogus ir puiki atlikėja. Mes susipažinome tarptautiniame festivalyje “Golden Rose”. Bet apie mūsų santykius nenorėčiau pasakoti, tai asmeniška ir nemasiniam vartojimui. Yra dalykų, kuriuos kiekvienas žmogus nori pasilikti tik sau. Nors kai kam pramogų pasaulyje asmeninio gyvenimo detalės - tik papildoma reklama.

- Ar galėtumėt dėl reklamos paskleisti apie save gandą? 

- Žiūrint kokį. Jei tai būtų pakankamai šmaikštu ir su šarmu - kodėl gi nepažaisti? Bet tai turėtų būti tikrai geras “crazy”, o ne šiaip pigi sensacijūkštė, ko lietuviškame šou versle - kiek tik nori.

- Dažnai užsidedate akinius nuo saulės apsiniaukusią dieną? 

- Scenoje tai visada stengiuosi paslėpti akis tamsintais stiklais, kad neakintų prožektoriai. O gatvėje, jei nėra saulės... Kartais.

- Kad užmaskuotumėte audringo vakarėlio pėdsakus? 

- Visai ne! Nesu aš joks vakarėlių liūtas. Na, nebūna taip, kad prisisiurbčiau tiek, kad paskui būtų gėda rodyti akis. Tamsintus akinius užsidedu šviečiant saulei arba tais retais atvejais, kai būnu pavargęs, išsibalansavęs, kai vargina žmonių dėmesys, kai nenoriu su niekuo kalbėtis. Bet, kartoju, - taip būna labai retai. Esu baisiai komunikabilus. Man be galo patinka bendrauti - ir su pažįstamais, ir su nepažįstamais. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi be žmonių.