Verslo praktikai ir universitetų rektoriai identifikavo svarbiausias aukštojo mokslo sistemos problemas

Sezoniniai barniai dėl šalies universitetuose, akademijose ar kolegijose rengiamų jaunųjų specialistų kompetencijos ir apverktino produktyvumo po studijų įsidarbinus, ypač padažnėjo, kai nagingiausi ir talentingiausi specialistai plūstelėjo į Vakarus. Lig šiol įmonių vadovai kalė prie kryžiaus aukštąsias mokyklas dėl nesiorientavimo, ko reikia darbo rinkai, o pastarosios viską aiškino chroniška finansavimo stoka.

Šį antradienį Lietuvos pramonininkų konfederacijoje (LPK) įvyko dar vienas senų ginčininkų susitikimas, tačiau, skirtingai nei anksčiau, abi stovyklos teigė užčiuopusios esmines aukštojo mokslo sistemos problemas ir galimus jų sprendimo būdus.

Problemų skerspjūvis

Tokia išvada buvo padaryta išklausius pagrindinį seminaro pranešimą, kurį perskaitė LPK viceprezidentas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius Rimvydas Jasinavičius. Jis gerus du mėnesius vadovavo 16 žmonių grupei, sudarytai iš studentų, darbdavių, profesūros ir valstybės pareigūnų.

“Mes pabandėme į mokslo problemas pažvelgti moksliškai. Subūrėme skirtingus interesus turinčių grupių atstovus, kurių nuomonės apie aukštojo mokslo sistemos bėdas skyrėsi gana radikaliai, užfiksavome visų jų nurodomus trūkumus ir pabandėme išsiaiškinti, kas juos sąlygoja. Vieną po kitos išnagrinėję visas paminėtas problemas, prisikasėme iki pačių šaknų”, - pasakojo R.Jasinavičius.

Verslininkas, vadovaujantis LPK sąveikos su Rektorių konferencija bei studijų (intelekto ugdymo) komitetui, akcentavo, kad svarbiausia aukštojo išsilavinimo misija - suteikti tokį išsilavinimą įgijusiam žmogui konkurencinį pranašumą. Kai aukštasis išsilavinimas kokybiškas, pajusti ir pamatuoti jo vertę gana paprasta.

“Tarkim, baigęs Harvardo universitetą studentas gali būti tikras, jog pats mažiausias atlyginimas, kurį jam pasiūlys bet kuri kompanija bus ne mažesnis kaip 60 000 JAV dolerių per metus. Darbo rinka žino, kokius specialistus rengia ši aukštoji mokykla, kokią pridėtinę vertę jie gali sukurti, kaip padidinti kompanijos veiklos efektyvumą etc., ir tai atitinkamai vertina. Neatsitiktinai mokslas čia kainuoja apie 30 000 dolerių, nors daugelyje kitų universitetų analogišką specialybę įgyti galima per semestrą mokant 6 kartus mažiau”, - pasakojo prof. R.Jasinavičius.

Kiti LPK nariai apgailestavo, kad Lietuva kol kas neturi savojo Harvardo, ir kiekvieną mūsiškių universitetų ar kolegijų “produktą”, įsidarbinusį įmonėje, tenka pakankamai ilgai rengti realiai veiklai.

“Ar įsivaizduojate karjerą pradedančią melžėją, kuri bijo karvės arba atėjusi melžti pradeda grabalioti gyvulį už ragų. Tuo tarpu mes itin dažnai susiduriame su inžinieriais, kurie bijo technikos, nes nežino, kaip ji veikia ir kaip ja galima dirbti”, - konstatavo LPK prezidentas Bronislovas Lubys.

44 trukdžiai

Analizuodami, kas labiausiai trukdo siekti pagrindinio aukštojo mokslo sistemos (AMS) tikslo - didinti kokybišką išsilavinimą turinčių žmonių dalį, tenkinant besitobulinančių asmenų ir visuomenės poreikius bei progresą, - darbo grupės ekspertai nurodė net 44 reikšmingus dabartinius sistemos trūkumus.

Jų teigimu, aukštųjų mokyklų finansavimo lygis žemas, metodai netobuli, o ir gaunamos lėšos naudojamos neefektyviai. Ribotos galimybės operuoti finansiniais šaltiniais varžo laisvę keisti personalo motyvacines sistemas, universitetai nevysto reikiamos mokslo ir studijų materialinės bazės. Akademinės bendruomenės perdėtai uždaros, jų veiksmai nėra visiškai orientuoti į pagrindinį AMS tikslą. Dėstytojų kontingentas nuolat sensta, o gabiausi jauni mokslininkai palieka universitetus. Studentai taip pat dažnai negali produktyviai mokytis, nes dauguma jų dirba. Kita vertus, didelė dalis studentų neturi konkrečių darbinės karjeros planų. Studentai nėra motyvuojami išsiugdyti reikiamus ir vertingus darbo rinkoje gebėjimus. Daugelis jaunuolių studijas renkasi tik “dėl diplomo”, o ne dėl žinių ir reikiamų gebėjimų ugdymo.

Studijų programose per mažai dėmesio skiriama praktiniam studentų rengimui, universitetuose per daug nekokybiškų studijų. Studentai neturi reikiamų žinių ir gebėjimų, didinančių darbovietės konkurencinį pranašumą, jų protinio darbo gebėjimai, kūrybiškumas, inovaciškumas, ugdomi nepakankamai. Dar daugiau - universitetai netiesiogiai skatinami priimti ir laikyti edukacinių sugebėjimų neturinčius jaunuolius. Dėstytojų atlyginimai per maži (nekonkurencingi darbo rinkoje), jie nėra motyvuojami kokybiškai dėstyti ir kelti savo profesinę kvalifikaciją. Taip pat nėra apibrėžtų papildomo finansavimo svertų, priklausomai nuo studijų kokybės.

Ekspertai teigia, kad aukštųjų mokyklų vadyba yra nepakankamai profesionali, universitetai nekonkuruoja tarpusavyje. Visuomenei jie paprastai atsiskaito raportuodami apie įteiktų diplomų kiekį, o ne aukštojo išsilavinimo kokybę ir indėlį į visuotinio kapitalo plėtrą. Pagaliau nėra jokio ilgalaikio tęstinio aukštųjų mokyklų ir jų absolventų bendradarbiavimo.

“Į kiekvieną ekspertų išsakytą aukštojo mokslo sistemos trūkumą mes bandėme pažvelgti priežasties - pasekmės aspektu. T.y. žiūrėti, kokie dalykai kurioms problemoms daro įtaką, ir taip sudaryti grafinę schemą, primenančią medį su šaknimis, šakomis ir vaisiais. Rezultatas - 2 šaknys, 7 šakos ir vienas vaisius. Esmine, visas kitas komplikacijas lemiančia, sistemos problema buvo pripažinta teisinė bazė, neorientuota į pagrindinio AMS tikslo siekimą. Būtent į tai ir reikia koncentruoti visą dėmesį”, - dėstė prof. R.Jasinavičius.

Profesoriai pritaria

Po LPK viceprezidento pranešimo savo pastabas išsakė posėdyje dalyvavęs Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas prof. habil. dr.Vytautas Kaminskas, keleto universitetų rektoriai, Švietimo ir mokslo ministras dr. Remigijus Motuzas, ministerijos sekretorius dr. Saulius Vengrys, mokslo ir studijų departamento direktorius dr. Albertas Žalys, Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas Gintautas Bražiūnas, kolegijų direktoriai, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Eugenijus Butkus, Lietuvos aukštųjų mokyklų tarybos pirmininkas Valentinas Milaknis, Mokslų akademijos prezidentas prof. habil. dr. Zenonas Rokus Rudzikas ir keletas kitų svečių.

Padėkoję už atliktą analizę jie pradėjo vardyti tuos dalykus, kurių ekspertai esą neįtraukė į didįjį trūkumų sąrašą. Tačiau pradėjus diskutuoti paaiškėjo, kad beveik visa tai yra kurios nors jau paminėtos problemos padariniai.

Tiesa, keletas posėdžio dalyvių retoriškai klausė, ar darbdaviai Lietuvoje patys yra pasirengę dalyvauti aukštųjų mokyklų valdyme ir ar jie sutiktų jaunam specialistui mokėti algą, kokią gauna Harvardo absolventas.

“Jei žmogus būtų pasirengęs gerai dirbti, galėtų iškart įsitraukti į svarbiausių problemų sprendimą, padidinti jos produktyvumą ir konkurencingumą - įmonės gautų daugiau pajamų ir galėtų mokėti didesnius atlyginimus. Darbo rinkoje už bendrąjį išsilavinimą mokama nedaug. Mokama už efektyvų to išsilavinimo taikymą. Žinoma, ir Lietuvoje yra pavyzdžių, kai jaunas specialistas iškart po studijų pradeda griežti pirmuoju smuiku. Tačiau tai greičiau išimtys, o ne bendros taisyklės”, - tikino R.Jasinavičius.

Panašiai kalbėjo ir Lietuvos aukštųjų mokyklų tarybos pirmininkas V.Milaknis, pabrėžęs, jog šiandienos pasaulyje konkuruoja ne technologijos, o kompetencijos, todėl kurios nors srities profesionalas darbo rinkoje yra itin geidžiama prekė.

Kad nemažai šviežiai iškeptų aukštųjų mokyklų absolventų nėra verti “rimto” atlyginimo, pripažino ir Vilniaus universiteto (VU) rektorius Benediktas Juodka.

“Gal tik trečdalis jaunuolių patenka studijuoti tų disciplinų, kurių siekė. Likusieji pradeda mokytis ten, kur patenka pagal išlaikytus egzaminų rezultatus. Jei mergina visą gyvenimą svajojo apie mokslus Muzikos akademijoje, bet galų gale buvo priimta į Ekonomikos fakultetą, galima abejoti, ar ji iš tiesų bus labai gera vadybininkė. Kita vertus, universitetas suteikia fundamentalias žinias ir duoda bazinį pasirengimą, o ne rengia kadrus konkrečioms įmonėms”, - samprotavo prof. B.Juodka.

Permainos žiemą

Ministras R.Motuzas, komentuodamas posėdyje išsakytas mintis ir pasiūlymus teigė esąs patenkintas užsimezgusiu bendradarbiavimu su pramonininkais.

“Požiūriai ir nuomonės į daugelį dalykų pradeda sutapti, todėl galima tikėtis, kad po keleto metų priekaištų dėl specialistų, kurių nereikia darbo rinkai ar kurių kompetencija netenkina darbdavių, nebebus. Tiesa, reikėtų pastebėti, kad su praktinių įgūdžių stokos problema susiduria praktiškai visos Europos valstybės. Inžinierius bakalauras nelaikomas specialistu, kol tam tikrą laiką nesigilina į konkrečią sritį. Panašiai rengiami medikai, kurie, baigę studijas, keletą metų dirba ir mokosi rezidentūroje”, - samprotavo R.Motuzas.

Švietimo ir mokslo ministras pastebėjo, kad sovietmečiu buvo sukompromituotas profesinio orientavimo mechanizmas, tačiau jei šiandien dešimtmetę mokyklą baigę jaunuoliai toliau mokytųsi profesinėse mokyklose, o po to studijuotų kolegijose - į darbo rinką ateitų žymiai geriau parengti specialistai.

“Kita vertus, kai kuriais atvejais personalo problemas lemia patys darbdaviai. Tarkim, profesinio mokymo centrai negali sukomplektuoti siuvėjų grupių, nes merginos nenori baigusios mokslus dirbti po 10 - 12 valandų už minimalų atlyginimą”, - pastebėjo R.Motuzas.

Vilniaus universiteto rektorius B.Juodka taip pat pastebėjo, kad aukštųjų mokyklų darbo ir valdymo principai reformuojami visoje Europoje.

“Lietuvoje iš tiesų daug taisytinų dalykų. Į studijas pas mus priimami netgi tie žmonės, kurie dėl genetinių savybių ir mąstymo gebėjimo negali studijuoti aukštosiose mokyklose. Tačiau vietų kolegijose ir universitetuose greitai bus daugiau nei abiturientų, baigiančių vidurines mokyklas. Pasaulyje savotiška norma laikoma, kai milijonui gyventojų savo paslaugas siūlo vienas universitetas. Tuo tarpu mūsų šalyje kolegijų ir universitetų skaičius artėja prie 50. Pagalvoti yra apie ką”, - sakė B.Juodka.

Posėdžio dalyviai teigė, jog, vadovaujantis aukštojo mokslo sistemos problemų ir trūkumų diagnoze, ketinama iki gruodžio mėnesio parengti reformos gaires.