Šešiolikmetė jau buvo susitaikiusi su sunkia liga. Dabar, kai jos organizme veikia kito žmogaus inkstas, tikisi vėl su draugais žaisti boulingą, čiuožinėti ir gyventi moksleiviškais rūpesčiais

Klaipėdos Smeltės vidurinės mokyklos dešimtokė Inga Liaučiūtė po inksto persodinimo operacijos tvirtina, kad pradeda naują gyvenimą: be dializių, nuolatinės įtampos dėl sveikatos. Šešiolikmetė mergina po transplantacijos sėkmingai sveiksta Kauno medicinos universiteto (KMU) Vaikų ligų klinikos 1-ajame vaikų ligų skyriuje. Glaudžiama nuo jos nesitraukiančios mamos Inga šypsosi ir sako, kad nori kuo greičiau grįžti namo.

Dializuojama skaitė knygas

Linksmą, draugų mėgstamą ir smalsią mergaičiukę liga užklupo netikėtai prieš trejus metus. “Pradėjo skaudėti galvą, pykino. Nežinojau, kas man darosi”, - prisiminė pirmuosius ligos požymius Inga.

Jos mama Elena Liaučienė sakė niekaip negalėjusi suprasti, kodėl atlikus šlapimo tyrimus medikai tvirtindavo, kad viskas tvarkoje, jei šlapimas buvo bespalvis ir atrodė kaip vanduo iš čiaupo. Mamai jau tada kilo įtarimai dėl pašlijusios dukros sveikatos. Vėliau Vilniuje Ingai buvo nustatytas inkstų nepakankamumas. Sostinės medikai, atlikę reikalingus tyrimus, jau tada Ingą perspėjo, kad ateityje gali tekti inkstus dializuoti ir galbūt transplantuoti.

Lėtinės inkstų ligos - labai klastingos: nieko neskauda, o ima ir nustoja veikti organizmą valantis organas. Tuomet jis jau nebepagydomas. Belieka laikina, bet sudėtinga pagalba - inkstų dializė, kol kas nors padovanos donorinį inkstą

Inga laikėsi dietos, nevalgė draudžiamų, nors ir labai geidžiamų maisto produktų - šokolado, bananų, klausė kitų gydytojų nurodymų ir jautėsi gana neblogai, tačiau po metų jos sveikatos būklė staiga pablogėjo. Vėl teko skubiai važiuoti pas medikus į Vilnių, kur Inga išgirdo, kad be inkstų dializių nebeapsieis.

Nuo to laiko Ingos gyvenimas pasikeitė gana ryškiai. Iš pradžių teko palikti mokyklą ir mokytis namuose: mokytojai ateidavo į namus. Per savaitę tris kartus Ingai reikėjo lankytis gydymo įstaigoje, kur kiekvieną kartą po 4 valandas jai buvo dializuojami inkstai.

“Gulėti dializuojamai keturias valandas nuobodu, todėl dažniausiai tuo metu skaitydavau knygas”, - sakė Inga. Ji nesureikšmina savo ligos ir pasakoja lyg apie kokį eilinį gerklės uždegimą. Sako, kad dializės nevargino, neskaudėjo. Ingos mamos balsas išduoda, kad jai dėl dukros buvo labai neramu.

“Svarbiausia buvo, kad nesusirgtų gripu, neužpultų kokia nors infekcija”, - sakė E.Liaučienė. Ir pati Inga prasitaria, kad truputį jaudinosi, kai sužinojo, kokio rimtumo jos liga.

Laukė donoro inksto

Po keturių mėnesių Inga nusprendė grįžti mokytis į mokyklą. “Jaučiausi gana neblogai, nors galvą kartais paskaudėdavo, bet pasiilgau draugų. Be to, mokytis namuose ir mokykloje - ne tas pat”, - tvirtina Inga.

Nors liga mergaitę stipriai išmušė iš įprastų gyvenimo vėžių, daug laiko teko skirti gydymuisi, procedūroms, bet mokslo metus ji sugebėjo baigti gana gerai. Jos pažymių vidurkis buvo 7.

Ingai inkstus dializavo beveik pusantrų metų. Ji laukė donoro organo. Mergaitė žinojo, kad kažkada teks ryžtis inksto persodinimo operacijai ir, atrodė, kad su ta mintimi susitaikė, tačiau medikų telefono skambutis, pranešęs, kad ji skubiai atvažiuotų transplantacijai, sukėlė stresą.

“Viskas buvo kažkaip netikėta, - prisiminė jaudinančias minutes Inga. - Kai sužinojau, kad reikia važiuoti operacijai, pradėjo drebėti rankos, visas kūnas, apsiverkiau.”

Inga, lydima artimųjų, skubiai atvyko į Kauną, kur Klinikose jos jau laukė medikai. Mergaitę operavo chirurgas Mindaugas Jievaltas. Operacija truko 3,5 valandos.

Dabar palatoje mama glaudžia prie savęs dukrą ir džiaugiasi, kad operacija pavyko sėkmingai, kad Inga sveiksta ir kasdien vis geriau jaučiasi.

“Prieš operaciją ir per ją jaudinomės visi: mes su tėčiu ir jaunesne dukra Giedre, seneliai, visi mūsų giminės, draugai, pažįstami, - pasakoja Ingos mama E.Liaučienė. - Vis skambino ir klausė: ar jau baigėsi operacija, ar viskas gerai? Jie labai mus palaikė ir palaiko, o dabar laukia Ingos grįžtančios į namus. Mes su Inga visi esame labai dėkingi operavusiam gydytojui Mindaugui Jievaltui bei visiems gydytojams ir medicinos sesutėms, kurie dabar rūpinasi Inga kaip savo dukra.”

Pradeda naują gyvenimą

Inga dar palatoje, į kurią lankytojai neleidžiami, o tie, kuriems leista užeiti, turi laikytis atsargumo priemonių - užsidėti ant veido kaukę, apsivilkti specialiu chalatu, kad neužkrėstų kokia nors infekcija.

Besišypsanti, linksma mergaitė nė nepanaši į ligonę, kuriai dar visai neseniai buvo atlikta sudėtinga operacija. Po transplantacijos ne visi suaugusieji sugeba “prisijaukinti” mintį, kad nuo šiol gyvens su kito žmogaus organu. Inga psichologiškai rami ir džiaugiasi, kad nebereikės dializių.

“Pradedam naują gyvenimą”, - su meile žvelgdama į dukrą sako E.Liaučienė. Ingai nepatinka, kad teks gerti daug vaistų, bet tai nepalyginti geriau ir paprasčiau, nei dializuotis.

Mergaitė tikisi, kad sustiprėjusi ji gyvens taip, kaip ir iki ligos. Lankys draugus, eis su jais į diskotekas. Inga mėgsta klausytis muzikos, skaityti knygas. Vėl svajoja, kaip su draugais eis žaisti boulingą ar čiuožinėti į ledo areną.