Kur leidžiate vasaros atostogas?
Savaitės apklausa:
0
Laukiu nesulaukiu grįžtant tėvų
2007-02-09
Gyvenu su močiute ir dėde. Galima sakyti, kad pas mus apsigyveno dar du žmonės: tai močiutės kaimynė iš gretimo buto ir močiutės sesuo, labai dažnai pas mus užsukanti pažaisti kortomis.
Taip pat galėčiau priskaičiuoti ir dėdės šunį, nuolat mane puolantį. Nepatinka jis man - toks didelis, plaukuotas, retai supranta, kad lengvai galėtų mane parversti. Suprantu, jis turbūt džiaugiasi mane sutikdamas, tačiau tokia jo meilė man anaiptol nepatinka.
Dar galima būtų sakyti, kad pas mus gyvena ir kita močiutės kaimynė. Ji, tik išgirdusi, kad pas mus virtuvėje kažkas barška, skuba ateiti paklausti, ar viskas gerai, nors puikiai suprantame, kad tai tėra priedanga. Seniai žinome jos pomėgį lankytis svečiuose, kad tiktai nereiktų maisto gamintis namuose - taip esą ji taupanti pinigus. Pinigų ji tikrai mažai teturi - vaikai išsibarstę kas kur, pensija maža, o artimieji neremia.
Kai pareinu iš mokyklos, namuose dažniausiai būna bent trys žmonės. Mes teturime du nedidelius kambarius, todėl, galima sakyti, aš neturiu savo vietos. Dažniausiai glaudžiuosi močiutės kambaryje, nes dėdės kambarėlis visuomet būna prirūkytas ir atsiduoda dūmais. Močiutės kambarėlyje taip pat man nelabai patinka - visur mėtosi seni daiktai, netvarka. Sunku rasti kampelį, kuriame galėčiau ruošti pamokas.
Draugų beveik neturiu - nors mūsų name ir yra daug butų, daugiausia juose gyvena seni žmonės. Anūkų jie neturi arba jie beveik niekuomet neatvažiuoja pas senelius. Kieme taip pat nematau vaikų, o jeigu kartais ir pastebiu kelis, bemėtančius kamuolį, nesugalvoju, kaip prie jų galėčiau prieiti ir užkalbinti. Mokyklos draugai toli, šalia manęs beveik niekas negyvena.
Kartais pagalvoju, kad suklydau pasitikėdama močiutės sprendimu pasirinkti tą pačią mokyklą, kurią baigė ir mano tėvai. Močiutė sakydavo, kad tai geriausia mokykla, nes ją baigę tėvai galėjo stoti, kur norėjo. Aš taip pat to žadu siekti, tačiau kartais atrodo, kad šis laikas niekuomet neateis. Skaičiuoju dienas iki savo gimtadienio, iki Kalėdų, Velykų, kitų švenčių. Labiausiai laukiu dienos, kada sugrįš tėvai ir mane pasiims. Nežinau, kada tai bus, todėl iškart puolu prie telefono, kai tik jis suskamba, po mokyklos pirmiausia bėgu tikrinti pašto dėžutės, kurioje dažniausiai tesimėto pigios reklamos, arba suklūstu, kai kas nors paskambina į buto duris. Deja, dažniausiai tai tebūna tiktai vienas iš minėtų gyventojų: močiutės kaimynės arba jos sesuo. Tėvai taip ir neateina manęs pasiimti.
Kiekvieną dieną aš stengiuosi juos suprasti. Stengiuosi suvokti, kad jiems buvo labai svarbu palikti Lietuvą ir bent trumpam pagyventi užsienyje. Butą, kuriame mes gyvenome, tėvai išnuomojo ir dalį tų pinigų duoda močiutei, kuri mane išlaiko. Žinau, kad truputis tų pinigų nukeliauja ir pas dėdę, kuris juos išleidžia rūkalams ir alui. Stengiuosi suprasti močiutę. Stengiuosi suprasti ir tėvus.
Taip pat stengiuosi neprisiminti ankstyvos vaikystės. Tų dienų, kai gyvenau su tėvais, lankiau vietinę mokyklą ir turėjau daug draugų, gyvenančių visai čia pat. Manęs nepuldavo joks šuo ir namai nebuvo virtę aplinkinių susibūrimo vieta. Tiesiog buvau laiminga.
Dabar neturiu nė savo kampelio. Laikiau sudėjusi savo daiktus močiutės spintoje, tačiau dėdė kažkurią dieną, kol buvau mokykloje, juos išvertė. Tikriausiai ieškojo pinigų arba rūkalų, tačiau jų aš niekuomet neturiu. Jeigu ir pavyksta sutaupyti kokią nors kapeikėlę, užuot pavalgius mokykloje pietus, dedu ją kitur - ten, kur dėdė niekuomet nerastų. Taupau pinigus dovanėlei tėvams, kurią įteiksiu jiems grįžus į Lietuvą.
Kai ateis vasaros atostogos, man truputį palengvės. Tuomet su močiute dažnai leisime dienas jos mažame sodelyje su nameliu. Sodinsime, ravėsime ir bent tada trumpam pamiršiu, kaip laukiu tėvų. Pasisodinsiu keletą augalų, kurie bus mano darželis, kuriuos laistysiu ir prižiūrėsiu. Tik dar kankins klausimas, ką šiuo metu veikia dėdė, ar vėl nesirausia po mano daiktus arba neprisikviečia į namus draugų.
Kai ateis vasara, tikiuosi sulaukti ir tėvų. Jie nesakė, kada grįš, tačiau labai tikiuosi, kad kitais mokslo metais jau lankysiu savo pirmąją mokyklą, aplinkui ir vėl bus pilna draugų, o svarbiausia, niekas nevers mano daiktų tikėdamasis ten kažką slapto surasti. Turėsiu ne tik savo kampelį, bet ir visą kambarį, kuriame galėsiu tikrąja to žodžio prasme gyventi.
Akvilė
