Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Laisvu žodžiu prieš imperiją
2008-01-12
Stasys GUDAVIČIUS
Traškantis radijo imtuvas, transliuojantis „priešiškus balsus“ iš Vakarų, buvo tapęs neretos sovietų laikų virtuvės interjero detale. Radijas buvo vienas nedaugelio būdų sužinoti tikrą tiesą.
Padėjo „Kronika“
Į Lietuvą jau keliauja „Amerikos balso“ lietuviškų laidų archyvas, kuriame – daugybė unikalios informacijos. Tikimasi, kad jau vasario mėnesį laidų įrašai pasieks Vilnių.
„Amerikos balsui“, kaip ir kitoms lietuviškai transliavusioms užsienio radijo stotims, sovietinės okupacijos laikais būdavo itin sudėtinga gauti patikimų ir tikslių žinių apie gyvenimą Lietuvoje.
1950-1988 m. Vatikano radijo lietuviškai redakcijai vadovavęs monsinjoras Vytautas Kazlauskas prisimena, kad žinių gauti buvo ypač sunku tol, kol neatsirado pogrindinė spauda, pirmiausia – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Pirmasis jos numeris išėjo 1972 m. kovą.
„Tuomet daug kas pasikeitė. „Kroniką“ gaudavome su vieno-dviejų mėnesių pavėlavimu. Bet mes skaitydavome ją Vatikano radijuje tiesiog ištisom pastraipom. Ten būdavo daug informacijos iš daugumos Lietuvos parapijų“, – pasakojo V.Kazlauskas. Anot jo, buvo gaunamas ir katalikiškas pogrindinis leidinys „Rūpintojėlis“. „Juose buvo žinių apie Lietuvą, mums reikėjo tik rūpintis tas žinias perskaityti ir pakomentuoti“, – teigė V.Kazlauskas.
Mykolas Drunga, dirbęs „Laisvosios Europos“ lietuviškų laidų redakcijoje, sutinka, kad „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ir kiti pogrindžio leidiniai buvo vienas pagrindinių žinių iš Lietuvos šaltinių.
„Viskas išties pasikeitė po 1972 m. Be „Kronikos“, netrukus pasirodė „Aušra“, kiti periodiniai pogrindiniai leidiniai – „Perspektyvos“, „Rūpintojėlis“, studentiškas „Alma Mater“. Tad atsirado kur kas daugiau naujienų šaltinių“, – patvirtino „Amerikos balso“ lietuviškų laidų redakcijoje dirbęs Romas Sakadolskis
Žinias pešė iš atvykėlių
Lietuvoje gyvenę žmonės kartkartėmis irgi būdavo pasiekiami „užsienio balsams“. „Tai būdavo labai retai, bet pasitaikydavo. Jie galėdavo papasakoti ne tik kažkokius savo ar artimųjų gyvenimo sovietinėje santvarkoje faktus, bet ir sovietinės valdžios sprendimų bei įvykių vertinimus“, – teigė M.Drunga.
Užsienio radijo stočių, transliavusių lietuvių kalba, darbuotojai naudojosi proga susitikti su žmonėmis, iš Lietuvos atvykstančiais į Vakarus. „Tarp jų, aišku, pasitaikydavo ir saugumo agentų, ir „angelų sargų“ prižiūrimų asmenų. Bet vis dėlto ir iš to mes galėjome labai nemažai informacijos gauti apie tai, kas vyksta Lietuvoje“, – sakė R.Sakadolskis.
Anot jo, kitas svarbus naujienų iš už „geležinės uždangos“ šaltinis visuomet būdavo perbėgėliai. „Jų nebuvo daug, bet tie, kurie pabėgdavo į Vokietiją ar į Švediją valtimis, duodavo tam tikros medžiagos, tam tikros informacijos“, – sakė R.Sakadolskis.
Pasak Vatikano radijo buvusio bendradarbio V.Kazlausko, kartais į Romą atvažiuodavo maldininkų grupės iš Lietuvos. „Tai stengdavausi su jais susitikti, pasikalbėti, sužinoti kuo daugiau, kas gi vyksta Lietuvoje. Dažnai surasdavau tarp jų atviresnių žmonių. Jie papasakodavo ir mes sužinodavome kai kuriuos to paprasto gyvenimo faktus“, – sakė jis.
Naujienos Vatikano radiją pasiekdavo ir iš Lietuvos katalikų bažnyčios, iš kunigų, aplankančių Šventąjį Sostą.
Dar vienas informacijos šaltinis Vatikano radijui buvo kelionės į Lenkiją. „Mums buvo galima į ją važiuoti. Ir aš pats dažnai tai darydavau, – prisimena V.Kazlauskas. – Ten susitikdavome ir kalbėjomės su žmonėmis, su maldininkais iš Lietuvos“.
Pasak jo, kai kurios žinios radiją pasiekdavo ir iš stoties bendradarbių giminių, gyvenančių Lietuvoje. Dažniausiai tai buvo žinios apie komunistinės valdžios savivaliavimą, apie prievartą, apie pamaldžių žmonių ir kunigų persekiojimą, taip pat apie gana buitinius dalykus – kylančias kainas, rusų kalbos įsigalėjimą, kyšininkavimą, nusikalstamumą. Iš lietuviškų disidentų daugiausiai būdavo gaunami jų pačių pareiškimai.
Kruopščiai skaitydavo laiškus
Klausytojų laiškai visuomet buvo vienas pagrindinių informacijos apie gyvenimą Lietuvoje šaltinių. „Be abejo, sovietinė cenzūra nemenką dalį laiškų tikrindavo, tačiau mus vis tiek pasiekdavo šiokios tokios žinios“, – teigė R.Sakadolskis.
Jis prisimena, kad tarp tų laiškų pasitaikydavo ir piktų. „Juose rašyta maždaug taip – „ką jūs ten pliurpėt Vasario 16-ąją apie smetoninę, buržuazinę Lietuvą“. Tokie laiškai įrodydavo, kad esame girdimi, mūsų klauso. Mums buvo svarbu, kad mus girdi, nepaisant Sitkūnuose ir kitur stovėjusių siųstuvų, kurie trukdė klausytis radijo stočių iš užsienio“, – pasakojo buvęs „Amerikos balso“ bendradarbis.
Anot jo, būdavo ir tokių laiškų, kurių vienoje pusėje būdavo visokie plūdimai, o iš kitos pusės surašoma, ko klausytojas norėtų daugiau girdėti ir „ką galbūt žino apie vieną ar kitą reikalą“.
Dar vienas naujienų šaltinis būdavo Lietuvoje gyvenantys giminės. „Po sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo apsilankymo Amerikoje prasidėjo vadinamasis šeimų susijungimas. Dėl to truputėlį daugiau leido laiškų, negu anksčiau praeidavo. Žmonės su mumis dalindavosi tomis naujienomis, apie kurias laiškuose papasakodavo giminės“, – teigė R.Sakadolskis.
Gaudavo analitinės medžiagos
„Laisvosios Europos“ radijas neturėjo savo korespondento Maskvoje, nekalbant jau apie Lietuvą. Tačiau radijas pakankamai operatyviai gaudavo kitų Vakarų žurnalistų, dirbusių Sovietų Sąjungoje, pranešimus. „Jų buvo gana nemažai, nors apie Lietuvą iš Vakarų žurnalistų, dirbusių Maskvoje, gal ir nebuvo tiek daug tų žinių. Bet vienas kitas žodis buvo“, – prisimena M.Drunga.
„Amerikos balsas“ turėjo savo žmogų Maskvoje Anthony Hopkinsą. Jam buvo leista reziduoti ir dirbti Rusijoje. „Sovietijos pakraščiais, įskaitant ir Lietuvą, jis nedaug domėjosi. Bet šiek tiek žinių iš jo ateidavo“, – prisiminė R.Sakadolskis.
Radijo stotims buvo pasiekiama ir Vakarų žvalgybos, saugumo institucijų, sovietologinių analitinių centrų informacija. „Tai buvo labai naudinga informacija“, – pripažino buvęs „Laisvosios Europos“ radijo bendradarbis M.Drunga.
„Amerikos balse“ darbavęsis R.Sakadolskis teigia, kad gaunama analitinė informacija „nebuvo kažkuo ypatinga“. „Bet tuo metu, kai beveik nieko nebuvo, tos padrikos žinios buvo svarbios“, – pridūrė jis.
JAV žvalgybinės informacijos „Amerikos balsas“ tiesiogiai negaudavo. „Ateidavo tik tam tikra analitinė medžiaga, kas vyksta sovietijoje. Esu matęs analitinių raštų, kurie kalba apie bruzdėjimus Lietuvoje po
R.Kalantos susideginimo, apie tų bruzdėjimų tikruosius mastus. Vargu, ar tai buvo žvalgybinė informacija. Tai buvo jau analitinių institucijų „sugromuluota“ medžiaga“, – minėjo R.Sakadolskis.
Skaitydavo tarp eilučių
Pasak M.Drungos, būdavo skaitoma ir lietuviška oficiali sovietinė spauda. „Tarp eilučių, nugramdžius visą propagandinį luobą, buvo bandoma suvokti, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje. Be to, ši oficiali informacija būdavo lyginama su tuo, kas būdavo rašoma pogrindžio spaudoje, ir daromos atitinkamos išvados“, – sakė M.Drunga.
„Amerikos balsas“ irgi gaudavo lietuviškus sovietų oficiozus „Tiesą“ bei kitus. „Tuos laikraščius skaitydavome, bandydavome kai ką sau naudinga išskaityti. Tai pasisekdavo padaryti, nepaisant to, kad tai buvo labai kontroliuojama informacija. Jeigu žinodavai, ko ieškoti, galėdavai matyti ir tam tikrus ekonominius rodiklius, ir tai, kaip vyksta krašto pramoninimas, galima buvo netgi įžiūrėti tam tikras rusinimo priemones iš, tarkime, demografinių rodiklių. Nesakyčiau, kad ta informacija buvo visiškai nenaudinga“, – pasakojo R.Sakadolskis.
Iš oficialių publikacijų sovietiniuose laikraščiuose būdavo galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie intrigas ir peripetijas komunistų valdžioje. „Bet akivaizdu buvo tik kai kas. Iš to, kokie valdžios žmonės ir kiek būdavo pateikiami įvairiuose straipsniuose, kokia eilės tvarka oficialiuose pranešimuose būdavo surašomi valdžios žmonės, galima būdavo pasidaryti tam tikras išvadas apie peripetijas vietinės komunistinės valdžios koridoriuose“, – sakė R.Sakadolskis. „Ne visada tos išvados būdavo teisingos“, – čia pat pripažino jis.
R.Sakadolskis prisimena, kad iš Maskvos būdavo gaunama oficiozinė, propagandinė informacija per sovietines naujienų agentūras TASS ir AP „Novosti“. „Bendrame sovietinių naujienų sraute lietuviškų žinių būdavo labai mažai, bet negalima sakyti, kad visai nebuvo“, – sakė R.Sakadolskis. „Operatyvių Eltos pranešimų iš Lietuvos mes negaudavome, tad teko naudotis tuo, ką iš Vilniaus pranešdavo sovietinės centrinės naujienų agentūros“, – pridūrė jis.
Lemtinga diena
Užsienio radijo stotys sekė ir lietuvišką užsienio spaudą – laikraščius „Draugas“ ir „Darbininkas“ Jungtinėse Amerikos Valstijose , „Tėvynės žiburiai“ Kanadoje, lietuviškus leidinius iš Australijos. Jie irgi gaudavo ir paskelbdavo naujienų iš Lietuvos.
Visi informacijos rinkimo sunkumai tęsėsi beveik iki Atgimimo pradžios Lietuvoje. „Visa tai tęsėsi iki labai tikslios datos – 1987 metų rugpjūčio 23 dienos, kai prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje įvyko pirmasis represinių struktūrų neišvaikytas disidentinis mitingas. Kitą dieną po mitingo paskambinome į Lietuvą ir pirmą kartą įrašėme pokalbį su mitinge dalyvavusia Nijole Sadūnaite. Jos balsą paleidom į eterį. Mums leido pasikalbėti, nenutraukė, nors tada pokalbius su Lietuva reikėdavo užsakyti per Maskvą“, – taip R.Sakadolskis prisimena „geležinės uždangos“ bent jau radijo eteryje griūtį.
„Nuo tos minutės, kai leido pokalbius telefonu, iš esmės viskas pasikeitė. Tada jau mes pradėjome gauti daug ir patikimų žinių iš Lietuvos“, – sakė jis. Netrukus buvo išjungtos ir vadinamosios „glušilkės“, tai yra sovietiniai siųstuvai, trukdę klausytis „priešiškų balsų“.
