Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Laisvės alėja prašosi naujo rūbo
2003-06-19
Dainoras LUKAS
Prieš dvidešimt metų rekonstruota miesto pėsčiųjų zona jau nebekelia susižavėjimo šūksnių
Alėjos tik pėstiesiems Kaune atidarymas 1982 metais buvo įvykis ne tik Lietuvoje. Tai buvo pirmoji pėsčiųjų zona visoje Sovietų Sąjungoje. Ji buvo statoma patyliukais, nesiafišuojant, apeinant tuometinius įstatymus - taip teigia darbus koordinavę buvę miesto vadovai. Liaupsinta ir apdovanota gatvė dabar jau vėl reikalauja naujų investicijų, tačiau kol kas miestas neketina rekonstruoti labiausiai jį reklamuojančio objekto.
Pabaigtuvės be fanfarų
“Prieš keliasdešimt metų Laisvės alėja vyko intensyvus eismas. 1958 metais gatvė buvo remontuojama. Paklota nauja asfaltbetonio danga, šaligatviai, pažymėtos pėsčiųjų perėjos. Gatvė tapo erdvesnė, išryškėjo namų fasadai. Tačiau, praėjus 20 metų, tapo būtina pertvarkyti vandentiekio, kanalizacijos, elektros ir ryšių tinklus, atsirado galimybės centro pastatus prijungti prie magistralinių termofikacinių ir dujotiekio tinklų”, - pasakojo rekonstrukcijos darbus koordinavęs tuometinis miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Bronislovas Kučinskas.
Dar 1973-1974 metais imta svarstyti alėjos perspektyvą. Tuometinis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną. Pirmieji žingsniai padaryti 1975 metais, kai buvo uždraustas eismas vienoje alėjos pusėje tarp E.Ožeškienės ir V.Majakovskio (dabartinė I.Kanto) gatvių, čia įrengta paprastų betono plytelių danga. 1976 metais uždarytas transporto eismas tarp V.Majakovskio ir Maironio gatvių.
Alėjoje siekta išryškinti tris akcentus: aikštę priešais miesto Vykdomąjį komitetą, aikštę Laisvės alėjos ir S.Daukanto gatvių sankryžoje ir aikštę šalia Soboro. 1977 metais prasidėjo požeminių tinklų rekonstrukcija. Pradėtos gaminti penkių tipų betono plokštės, iš kurių bandyta sudaryti atskiras įvairaus rašto dangos zonas. “Visuose rekonstrukcijos darbuose dalyvavo daugiau kaip 20 organizacijų. Nė dienai nebuvo sustojęs parduotuvių, įstaigų, teatrų darbas”, - teigė B.Kučinskas.
Darbų apimtis liudija skaičiai: paklota 61,4 tūkst. kv. m. betoninių plokščių, 10,5 tūkst. kv. m asfaltbetonio dangos, įrengtos 198 apšvietimo atramos.
Rekonstrukcija baigta 1982 metų lapkričio 6 dieną - likus dienai iki visuotinio parado spalio revoliucijos garbei. Tačiau laikraščiuose nepasirodė darbus šlovinantys rašiniai. “Mes nenorėjome triukšmo, nereikalingo Maskvos dėmesio”, - aiškino B.Kučinskas.
Laisvės alėja buvo pirmoji pėsčiųjų gatvė visoje SSRS. “Tuo pačiu metu Klaipėdoje ir Šiauliuose buvo įrengti tik nedideli pėsčiųjų kvartaliukai. Senasis Arbatas Maskvoje pėsčiųjų zona tapo jau yrant sovietų valdžiai”, - sakė B.Kučinskas.
Rėmėsi ir užsienio patirtimi
B.Kučinskas prieš rekonstrukcijos darbus turėjo galimybių pasivažinėti po pasaulį. “Mačiau kitur - Vokietijoje, JAV, Japonijoje įrengtas pėsčiųjų zonas. Jos ypač populiarios Vokietijoje, kur jų yra kiekviename mažame miestelyje.
Mums taip sakydavo: važiuokite, žiūrėkite, jei nepamatysite, kaip reikia daryti, tai pamatysite, kaip nereikia. Kai buvau paskirtas koordinuoti rekonstrukcijos darbus, projektas jau buvo parengtas. Tai buvo pirmojo sekretoriaus Valdislovo Mikučiausko ir vykdomojo komiteto pirmininko Jono Razumo idėja, kurią įgyvendino Kauno architektai”, - pasakojo dabar “Giraitės ledos” mėsos gaminių įmonei vadovaujantis miesto Tarybos narys.
Apgaudinėjo centrinę valdžią
Iš viso rekonstrukcijos darbai kainavo 3,141 milijono rublių. Tuo pačiu metu buvo remontuojami gatvės pastatai. “Mes tada neskaičiavome darbų kainos, tik vėliau ją bandžiau apskaičiuoti. 3 milijonai rublių anais laikais prilygtų 9-10 milijonų litų šiomis dienomis.
Alėjos rekonstrukcijos darbai nebuvo įtraukti į įmonių planus. Geranoriškai pasikalbėdavome su vadovais, sakydavome, kad reikia padėti. Darbai buvo finansuojami iš miesto tvarkymo ir pačių įmonių lėšų, kurios buvo pervedamos į miesto tvarkymo sąskaitą. Pavyzdžiui, radijo gamykla “Banga” kasmet skirdavo po milijoną rublių.
Jokios prievartos nebuvo. Įmonės stengėsi išsikovoti kuo mažesnius gamybos planus, kad juos būtų lengviau įvykdyti. Kai gamindavai virš plano, likdavo pelno. Jei įmonė parodydavo, kad milijoną sutaupė, Maskva tuos pinigus nurėždavo. Kitais metais jau liepdavo gaminti už dar mažesnę savikainą.
Kam atiduoti pinigus Maskvai, kai juos galima palikti čia? Pinigai būdavo nuslepiami ir nuo Maskvos, ir nuo mūsų ministerijų. Ten tai puikiai žinojo, o Maskvoje - nelabai. Tardavomės su tikrintojais, kad jie neliestų šitų reikalų. Tai buvo neteisingas pinigų panaudojimas, elgėmės pažeisdami tuometinius įstatymus, bet tai darėme dėl miesto. Jei būtume veikę pagal įstatymus, šiandieninės Laisvės alėjos nebūtų.
Popieriuose nerodėme, kad rekonstruojame ilgą pėsčiųjų gatvę. Tai pateikėme kaip atskirų ruožų remontą, kad Maskva nerėktų, jog čia prabanga, kapitalizmas.
Tuo pat metu buvo remontuojami alėjos pastatų fasadai. Pinigai tam ėjo per komunalinio ūkio sektorių, kad nebūtų lengva susigaudyti, kad lėšos skirtos tai pačiai Laisvės alėjai”, - pasakojo B.Kučinskas.
Vadino “mažąja Amerika”
Anot B.Kučinsko, vėliau iš Maskvos atvažiavę tikrintojai sakydavo, kad čia “mažoji Amerika”. “SSRS Architektų sąjunga apdovanojo grupę Kauno architektų už Laisvės alėjos ir “Merkurijaus” projektus. Už alėją gavome SSRS Ministrų tarybos premiją, aukščiau buvo tik Lenino premija. 14-15 žmonių gavo gal po 1500-2000 rublių premijas. Aišku, prieš tai reikėdavo nuvežti dešrų, degtinės. Nors tai buvo okupacinės valdžios įvertinimas, bet vis tiek malonus”, - sakė B.Kučinskas.
Jis teigė, kad tuo metu nebuvo prieštaraujančiųjų pėsčiųjų gatvės idėjai. “Visi suprato, kad tai miesto prestižo reikalas. Dabar ją reikia atnaujinti. Stebiuosi, kad taip ilgai tarybinis betonas laikosi. Tais laikais geriausias cementas visoje SSRS buvo gaminamas Akmenėje. Jį išveždavo į didžiąsias statybas. Todėl Laisvės alėjai cementą gavome iš Baltarusijos, kitų respublikų, jis buvo žymiai prastesnis. Tada manėme, kad ilgiausiai jis laikys 15 metų. Todėl nieko stebėtino, kad dangą jau reikia keisti. Manau, kad reikėtų palikti tą patį raštą, išlaikyti viską, kas įmanoma.
Siūlyčiau 2-3 metus padiskutuoti, parengti rimtą projektą ir ieškoti lėšų. Po kelerių metų gal ir verslininkai skirtų pinigų alėjos atnaujinimui”, - sakė B.Kučinskas.
Kasmet pakeičia apie 50 plytelių
Miesto Savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas Zenonas Girčys teigė, kad per pastaruosius keletą metų buvo kilę minčių keisti alėjos grindinį, tačiau tai liko tik idėja.
“Žinoma, kad reikia keisti plyteles. Tačiau iki šiol tam nebuvo rasta lėšų. Tikimasi, kad jų bus galima gauti iš ES struktūrinių fondų. Kol kas bandome remontuoti, suskilusias, išlindusiomis armatūromis plyteles keičiame naujomis. Jas mūsų užsakymu pagamina bendrovė “Kauno keliai”, kuri turi išlikusias plytelių formas. Per metus pakeičiame maždaug 50 plytelių”, - sakė Z.Girčys.
Anot jo, labiausiai nuvaikščiota Laisvės alėjos vieta - netoli Savivaldybės pastato ir “Magnus” gėlių salono. “Tai, matyt, nuo kauniečių žygių į Savivaldybę”, - juokiasi Z.Girčys.
Jis nenorėtų, kad pėsčiųjų gatvės grindinys būtų keičiamas dabar labai paplitusiomis trinkelėmis. “Geriau būtų išsaugoti dabartinį autentišką vaizdą”, - mano Z.Girčys.
Verslo garantas
Pėsčiųjų zonos populiarios viso pasaulio didmiesčiuose. Teigiama, kad pirmoji pėsčiųjų zona Europoje įrengta 1972 metais Miunchene. Kitais duomenimis, šiame mieste pėstiesiems skirta gatvė atidaryta jau 1953 metais. Daugelyje pasaulio šalių į pėsčiųjų gatves gali įvažiuoti tik specialusis transportas.
Kai praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje kilo pėsčiųjų zonų vajus, parduotuvių savininkai į tai žiūrėjo skeptiškai. Jie priešinosi todėl, kad pro jų parduotuves nevažinės automobiliai, ir manė, jog dėl to sumažės pelnas. Šis pasipriešinimas ypač stiprus buvo JAV, kur buvo sunku įsivaizduoti, jog neratuoti žmonės užsuks apsipirkti. Tačiau praktika paneigė baimes.
Vokietijoje buvo atlikti tyrimai, po kurių paaiškėjo kad Bonos, Kolonės, Hamburgo ir Miuncheno pėsčiųjų zonoje esančių parduotuvių lankytojų skaičius padidėjo net 50 proc., kai gatvės buvo uždarytos automobiliams. Danijos sostinės Kopenhagos pėsčiųjų zonos parduotuvių savininkai teigė, kad jų pajamos padidėjo 25-40 proc. Pastebėta, kad iš tokių gatvių dingo baldų ir plataus naudojimo prekių parduotuvės. Tas pats atsitiko ir Kaune - išsikėlė dar prieš keletą metų Laisvės alėjoje buvusi “Siguldos” baldų parduotuvė. Pėsčiųjų zonos taip pat gerina miesto įvaizdį, mažina triukšmą ir taršą centre, gerina miesto išvaizdą.
Amerikiečiai pripažįsta, kad pėsčiųjų zonos turi ir minusų. Kai kuriems kelia sunkumų tai, kad toli reikia nešti pirkinius. Daugelyje miestų pėsčiųjų zonos vakarais tampa padidinto pavojaus vietomis. Visur bandoma padėti pirkėjams apsisaugoti nuo nusikaltėlių. Pavyzdžiui, Miuncheno metro specialiai įrengtos daiktų saugojimo kameros. JAV Mineapolio mieste leista išilgai gatve važiuoti miesto autobusui.
