Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Laikrodis, tiksintis permainų ritmu
2005-11-26
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Per 60 savo gyvavimo metų dienraštis ne tik fiksavo svarbiausius Kauno ir Lietuvos įvykius, bet ir juos skubino savo iškeltomis visuomeninėmis iniciatyvomis
Amžinasis “Kauno dienos” prioritetas - ne tik svarbiausi įvykiai, bet ir skaitytojų problemos. Atgimimo laikotarpiu dienraštis tapo viešąja tribūna, kurioje pirmą kartą nuskambėjo raginimas grąžinti Prisikėlimo bažnyčią tikintiesiems, būtinybė atkurti Kauno universitetą. Dienraštis vykdė akciją už Šv.Gertrūdos bažnyčios išsaugojimą, iškėlė vandens valymo įrenginių statybos būtinybę.
Keitėsi laikai, skaitytojų problemos, viena kitą keitė ir “Kauno diena” tapusio dienraščio iniciatyvos. Gelbėjome kepenų augliu sergančią Eveliną, telkėme miestiečius 1991-ųjų sausio įvykių akivaizdoje, rengėme įvairių sričių specialistų nemokamas konsultacijas.
“Skaitytojai skundžiasi” - akcijų prosenelė
Dienraštis visais laikais buvo lyg lakmuso popierėlis, liudijantis bendrą politinį klimatą šalyje. Tačiau net ir gūdžiausiais laikais, kai bet kokia kritika buvo griežtai kontroliuojama, “Kauno tiesoje” pasirodydavo trumpų rašinėlių, kurių tonas buvo kiek kitoks. Nuolatinę laikraščio rubriką “Skaitytojai skundžiasi” galima laikyti visų būsimųjų dienraščio visuomeninių iniciatyvų prosenele. Tikriausiai tada dienraštis tapo “ketvirtąja valdžia” - įtakinga instancija, kuriai patikimos skaitytojų problemos. Žinoma, tik tos, kurias “Kauno tiesa” tuo metu turėjo galių išspręsti: ledų kiosko “Panerių ir Adomausko gatvių kampe” pardavėjos nuolatiniai sukčiavimai, nesutvarkyti šaligatviai tuometėje LTSR 25-mečio gatvėje, į Darsūniškį neišvykęs autobusas, nepakankamai vidurvasariu laistomos gatvės.
Pasiskundus laikraščio redakcijai, tuomet buvo galima gauti kiekvienam butui priklausančią dujinę viryklę, įsivesti elektrą, iškuopti kaimynystėje statybininkų užveistą šiukšlyną, išasfaltuoti gatvelę, vedančią į naują daugiabutį.
“Gerumo pamokos” sujudino visą miestą
1988-ųjų pradžia. Metas, kai Michailas Gorbačiovas jau buvo valdžioje, tačiau rinkos ekonomikos - dar nė kvapo. Ją atstojo vienintelės partijos nurodymai. Mūsų laikraštis tada dar buvo leidžiamas 8 puslapių, kainavo 3 kapeikas, o vienintelė jame tais metais užtikta reklama - motociklo “Voschod 3-M”, kainavusio 490 rublių. Per primestas sovietines šventes buvo dedamos gėlės prie V.Lenino paminklo, o artėjant savajai, uždraustajai minėti Vasario 16-ajai, atseit vyko mitingai, smerkiantys “buržuazinį nacionalizmą”. Tačiau visi jau mokėjo tobulai skaityti tarp eilučių ir suprato, kad tai - tik desperatiška sovietų valdžios vietinininkų reakcija į ką tik JAV kongreso priimtą rezoliuciją, palaikančią okupuotas Baltijos tautas.
Tačiau šiokių tokių pragiedrulių jau būta. Arvydą Sabonį tais metais patikėta gydyti Portlendo medikams, įvyko pirmasis viešas bukinistų aukcionas, o architektų roko grupė “Antis” jau plasnojo iš koncerto į koncertą.
“Kauno tiesos” puslapiuose prabilta apie tai, kad internatai nėra idealiausia vieta augti beglobiams vaikams. Dienraščio paskelbta akcija “Gerumo pamokos” sujudino visą miestą. Žurnalistė Aldona Kibirkštienė prisimena: į vaikų namus keliavo miesto įmonių nupirkti baldai, žaislai, knygelės, našlaičiams buvo rengiami koncertai ir vaidinami spektakliai. Dešimtys miestiečių per Naujuosius metus (šv.Kalėdos dar nebuvo legalizuotos) beglobius vaikus pasikviesdavo pas save.
“Kauno tiesa” pirmoji prabilo apie neįgaliuosius. Lig tol lyg ir neegzistavusiai visuomenės daliai buvo paskirtas Nijolės Pauliukevičienės rašinių ciklas “Rankos ilgisi darbo”. Tuo pat metu dienraštis nuvainikavo dar vieną “komunistinio rojaus” kampelį - darbininkų bendrabučius. Žurnalistės Birutės Garbaravičienės retoriškai pavadinta iniciatyva “Ir kas sugalvojo tuos bendrabučius” viešumon kėlė apleistų pastatų būklę ir juose gyvenančių miestiečių patiriamus nepatogumus.
Stojo ginti Šv.Gertrūdos bažnyčios
1988-ųjų pradžioje tuometės miesto valdžios atstovai pakiliai kalbėjo apie būsimuosius Kauno statybų užmojus. 500 vietų komunalinis viešbutis Kęstučio gatvėje, Greitosios pagalbos stotis, troleibusų depas Šiaurės pr., parduotuvės, poliklinika Šilainiuose, Sporto rūmų, Dramos teatro ir Filharmonijos projektai, tiltai per Nemuną ties Lampėdžiais ir M.K.Čiurlionio gatve, Amalių sankryžos viadukas - šie objektai turėjo būti pradėti 1988-aisiais.
Grandiozinių statybos mastų fone Komunistų partijos Požėlos rajono administracinio pastato priestato statyba partiniams šulams atrodė tokia neginčytina, kad jie nesitikėjo tokio visuomenės pasipriešinimo. Paminklosaugininkai, architektai, aktoriai, mokytojai stojo ginti Šv.Gertrūdos bažnyčios ir greta plytinčių XVI-XVII a. liuteronų kapinaičių, į kurių teritoriją kėsinosi planuojamas pastatas monstras. “Kauno tiesa” buvo kartu su mitinguojančiais miestiečiais, pirmą kartą taip stipriai pasipriešinusiais valdžios planams. Nuo Šv.Gertrūdos bažnyčios gynimo Kaune prasidėjo Sąjūdis. Būtent “Kauno tiesoje” buvo išspausdintas istorinis 36 Kauno dramos teatro aktorių ir režisierių atviras laiškas, smerkiantis šios statybos sumanytojus ir gynėjus.
Viena šio laiško autorių, aktorė, dabar Miesto garbės pilietė Rūta Staliliūnaitė, “Kauno dienai” yra sakiusi, kad tuomet žmonių vieningumas ir idealizmas padarė neįmanoma - statyba, į kurią, kaip teigta, “jau sukišti milijonai”, buvo sustabdyta. R.Staliliūnaitė apgailestavo, kad dabar, įsigalėjus klaikiam prakticizmui, tokie kreipimaisi jau nieko nelemia. Tačiau ji pastebėjo, kad žmonės pilietinėje visuomenėje ir toliau privalo išsakyti savo nuomonę svarbiais miestui klausimais.
Ragino gelbėti užterštą Nemuną
Kitą dieną po dienraštyje išspausdinto atviro aktorių laiško Lietuvoje buvo reabilituota trispalvė, o lietuvių kalba tapo valstybinė. Dar po kelių dienų Varpų bokšte, virš Karo muziejaus sodelyje susirinkusios tūkstantinės minios galvų, suplevėsavo tautinė vėliava. Nepriklausomybės atkūrimas ėmė artėti nenumaldomu greičiu.
Reabilituojami tremtiniai, įvyksta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. “Kauno tiesoje” pradedamos iniciatyvos gelbėti užterštą Nemuną - statyti vandens valymo įrenginius, atgaivinti Kauno universitetą, atstatyti Juozo Zikaro tarpukariu sukurtą Laisvės statulą ir biustų alėją, skelbti konkursą paminklui S.Dariui ir S.Girėnui sukurti, grąžinti Prisikėlimo bažnyčią tikintiesiems. “Kauno dienos” surengtame referendume skaitytojai nubalsuoja už Vytauto prospekto pavadinimo sugrąžinimą.
Dienraštis pirmasis Lietuvoje išspausdino reportažą iš Kunigų seminarijos ir interviu su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Tuometė dienraščio redaktorė Teklė Mačiulienė prisiminė, kad šie miestiečių gyvai aptarinėti rašiniai sukėlė lengvą šoką latvių, baltarusių, ukrainiečių redaktoriams: kaip jūs išdrįsote?
Diskutavo apie universiteto atkūrimą
Idėjų atkurti Kauno universitetą - VDU ir grąžinti Prisikėlimo bažnyčią tikintiesiems autorystė neabejotinai priklauso dabar jau a.a. profesoriui Alfredui Smailiui. Profesorius apie tai pirmą kartą prabilo būtent “Kauno tiesos” puslapiuose - kiti Lietuvos laikraščiai tuo metu neišdrįso to padaryti.
Skaitytojai tiesiog užpylė redakciją laiškais. “Negavome nė vieno universiteto atkūrimui prieštaraujančio rašinio, o tai byloja, kad būtinybė šitokiu būdu humanitarizuoti Kauną ir visą regioną, - subrendusi”, - tuomet konstatavo žurnalistė Rūta Kanopkaitė.
Universiteto atkūrimo idėją entuziastingai ėmėsi palaikyti miesto aukštųjų mokyklų profesūra, o “Kauno dienoje” pasirodė jos diskusijas fiksuojantis rašinių ciklas “Kauno universitetas: būti ar nebūti”. Universiteto atkūrimo komiteto narys, tuomečio Kauno A.Sniečkaus politechnikos instituto profesorius Stanislovas Masiokas sakė, kad miesto inžinerinė inteligentija entuziastingiausiai įsitraukė į diskusijas apie humanitarinės aukštosios mokyklos mieste kūrimą. “Dabar gali kilti klausimas, kodėl mes, negailėdami jėgų, kūrėme sau konkurentą? Tada - nekilo. Dirbome nesitikėdami atlygio ar naujos darbo vietos būsimajame universitete. Žvelgėme plačiau: ko reikia Kaunui ir visai Lietuvai”, - laiko, vadintino “patriotiškuoju idealizmu”, emocijas prisiminė S.Masiokas.
1989 m. rugsėjo pirmąją prasidėjo pirmieji mokslo metai VDU.
Darbą pradėjo nuo vizito į redakciją
Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komiteto narys profesorius Vytautas Nezgada pasakojo, kad prie tuometinės Radijo gamyklos būriuodavosi minios su šūkiais, raginančiais grąžinti šventovę tikintiesiems. Mūsų dienraščio puslapiuose keletą kartų per savaitę pasirodydavo rašiniai, pasakojantys Prisikėlimo bažnyčios statybos istoriją, raginantys valdžią kuo greičiau priimti lemiamą sprendimą. 1989 rudenį Ministrų taryba priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo Radijo gamyklos vadovus iki 1993 metų grąžinti tikintiesiems Prisikėlimo bažnyčią tokios būklės, kokią perėmė okupavus sovietams.
V.Nezgada prisiminė, kad žmonės tuo metu labai daug aukojo bažnyčios labui, tačiau tuomečio Atstatymo komiteto nariai delsė pradėti darbus, tikėjosi, kad viską padarys gamykla. “Po dviejų pinigų reformų iš suaukotos pinigų krūvos liko tik krūvelė, o Radijo gamykla bankrutavo. Man, tuomet įsitraukusiam į komiteto veiklą, buvo patikėta ieškoti rėmėjų. Žinoma, pirmiausia atėjau į 1990 m. nepriklausomu dienraščiu tapusios “Kauno dienos” redakciją. Po rašinių dienraštyje vėl ėmė plaukti žmonių aukos”, - sakė profesorius ir pridūrė, kad pirmojo milijono iš Vyriausybės sulaukta tik 1997 m.
1997 m. lapkričio 9 d. Prisikėlimo bažnyčioje įvyko pirmosios šv.Mišios. “Išėję į šventorių stebėjomės - kiek žmonių iš visos Lietuvos suvažiavo”, - jaudindamasis istorinę datą prisiminė V.Nezgada.
Siuntė pašto vokuose po rublį
Atkūrus nepriklausomybę, įveikus sausio ir rugpjūčio įvykių skausmą ir sumaištį, mitingų laikas baigėsi - atėjo metas tiesiog dirbti kuriant dar trapios valstybės pamatus. “Kauno diena” 1992 m. tapęs dienraštis, reaguodamas į miestiečių prašymus, rengė nemokamas įvairių sričių specialistų konsultacijas, kurių belaukdamos minios būriuodavosi redakcijos koridoriuose ant laiptų. Laikraščio puslapiuose aktualiomis medicinos, teisėsaugos, ekonomikos, kultūros temomis diskutavo už simbolinio redakcijos apskritojo stalo susėsti pakviesti autoritetingiausi specialistai ir aukščiausi pareigūnai.
Vis pragmatiškesnį tampantį laiką atspindėjusi “Kauno diena” dar sykį visą Lietuvą sujaudino savo akcija “Tarp gyvenimo ir mirties. Padėkime Evelinai”. Žurnalistės Ramutės Vaitiekūnaitės rašinių ciklas apie 3 metukų Eveliną Slovlenkaitę, kuriai po nesėkmingai atliktos inkstų auglio operacijos liga persimetė į kepenis, sulaukė neregėto rezonanso.
Mergaitei, kuriai medikai buvo suteikę viltį gyventi vos keletą mėnesių, per neįtikimai trumpą laiką žmonės suaukojo arti milijono JAV dolerių operacijai Užatlantėje. Žmonės iš visos Lietuvos aukas pervesdavo ne tik į specialiai atidarytą sąskaitą, bet ir kaip prisimena R.Vaitiekūnaitė, atsiųsdavo “vokuose po vieną rublį”. 1993 m. vasarą Dainų slėnyje buvo surengtas telemaratonas “Užaugau Lietuvoje”, kurio metu suaukotos lėšos buvo paskutinės, reikalingos mažosios kaunietės kelionei į JAV.
“Kauno dienos” sukelta gerumo banga peržengė sienas. Evelinai padėjo užsienio diplomatai, verslininkai, medikai.
Baigiasi viena, prasideda kita
E.Slovlenkaitė ir jos tėvai taip ir liko gyventi JAV. Prieš kurį laiką rašėme, kad mergaitė gyva, tęsia kovą su liga ir stebina gydytojus savo nevaikišku pasaulio suvokimu. Dabar penkiolikametė Evelina lanko mokyklą, turi daug draugų, ten gimusį broliuką, “lietuviškai ir angliškai deklamuoja eiles”, o nuo bendraamžių skiriasi tik savo ūgiu. Evelina žino, kad Lietuvoje liko daugybė žmonių, padėjusių jai tada, kai medikai nuleido rankas.
“Kauno diena”, konstatavusi, kad sėkmingai baigėsi viena ar kita jos iškelta visuomeninė akcija, netrunka pradėti naujas. Jas diktuoja įvykiai ir skaitytojai. Esame įsipareigoję it sarginiai šunys sekti, ar Kauno ir Lietuvos valdžia priima skaidrius sprendimus, žaibiškai reaguojame į bet kokią socialinę neteisybę. Naujausia mūsų dienraščio akcija kultūriniame fronte - visuomeninė iniciatyva “Išsaugokime Lietuvos baroko perlą”. Tikimės, kad ši akcija turės gražų finalą - Pažaislio vienuolynas sulauks deramo valstybinių institucijų dėmesio ir finansavimo. O visa tai dar vainikuos nauja, kaunietiška, eilutė UNESCO Pasaulio paveldo sąraše.
