Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Kodėl brangi duona kasdieninė
2002-10-16
Kaip ir ankstesniaisiais metais, šiemet šurmuliavo grūdų augintojai. Prie grūdų perdirbimo įmonių, nenoriai superkančių javų derlių, driekėsi tradicinės eilės. Žemės ūkio rūmų vyrai grūmojo valdžiai pareiškimais, perdirbėjai dairėsi pigesnių importinių grūdų, ūkininkai samdytuose automobiliuose nakvojo ties elevatorių vartais, o Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos agentūra dievagojosi, kad ji niekuo dėta dėl viso šio sąmyšio. Kas vis dėlto vyksta grūdų sektoriuje?
Intervencinius supirkimus sugalvojome ne mes
Daugelio pasaulio valstybių patirtis rodo, kad žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimas yra neišvengiamas. Šitaip siekiama užtikrinti šio svarbaus ekonomikos sektoriaus pastovumą, išsaugoti žemės ūkio produkcijos gamintojų ir vartotojų pajamų lygį.
Žemės ūkis dėl daugelio aplinkybių, ypač klimato svyravimų, nėra ta gamybos šaka, kurioje pasiūlą ir paklausą sureguliuotų laisvoji rinka. Kita vertus, šiam sektoriui būdinga itin lėta kapitalo apytaka. Tarkime, ūkininkas, patirdamas nuostolius auginant grūdus, savo ūkį nelengvai perorientuos į pieno kryptį ar daržininkystę.
Pirma, tam reikalingos nemažos investicijos. Žemės ūkio inžinerijos instituto specialistai apskaičiavo, kad vienos karvės laikymo vietos įkūrimas vidutinio dydžio (30 karvių) fermoje kainuoja apie 12 tūkst. Lt. Taigi visai fermai įrengti, pridėjus dar investicijas bandos suformavimui, reikės ne mažiau kaip 400 tūkst. Lt. Turint galvoje mažas pieno supirkimo kainas, tokia ferma atsipirktų ... per 50 metų. Be to, dar reikia įvertinti ūkininko įgūdžius ir tradicinį kaimo žmonių konservatyvumą.
Todėl itin didelio cikliškumo agrarinio sektoriaus šakose reikėtų vengti visomis išgalėmis. Šiam tikslui valstybė ir pasitelkia įvairius gamybos ir pajamų reguliavimo svertus.
Viena svarbių agrarinio sektoriaus valstybinio reguliavimo priemonių yra intervencinių supirkimų sistema. Tai reiškia, kad valstybė, susiklosčius kurio nors žemės ūkio produkto rinkoje nepalankioms aplinkybėms, įsikiša į rinkos dalyvių santykius, arba, kitaip tariant, taiko intervencinį supirkimą. Šie supirkimai daugiausiai taikomi grūdų, pieno produktų, mėsos ir cukraus rinkose.
Europos Sąjungos (ES) valstybėse intervencinių supirkimų sistemos yra apibrėžtos specialiais reglamentais. Šių supirkimų mechanizmas veikia gana sklandžiai, todėl gamintojai rinkoje nekelia panikos. Tai ypač būdinga grūdų ūkiui, kuris yra itin nestabilus.
Intervencijos logika
Lietuvoje intervencinių supirkimų sistema pradėjo veikti nuo 1998 metų, Rusijos krizės metu. Sumažėjus žemės ūkio ir maisto produktų eksportui, iš žemdirbių ir perdirbimo įmonių buvo supirkta nemaži grūdų, mėsos ir pieno produktų kiekiai. Tuomet tai palengvino agrariniam sektoriui spręsti finansines problemas.
Vėliau situacija ėmė keistis. Intervenciniais supirkimais buvo apsiribota tik grūdų sektoriuje, tačiau ir jame keletą pastarųjų metų neapsieinama be nesklandumų ir kylančios įtampos per grūdų derliaus nuėmimo sezoną. Kodėl?
Intervencinis grūdų supirkimas ES suteikia galimybių grūdus auginantiems ūkininkams parduoti jų išaugintą derlių ir taip palaikyti jų pajamas. Parduodant grūdus laisvoje rinkoje, jų kaina gali gerokai svyruoti. Todėl intervencijos tikslas - kiek įmanoma šiuos svyravimus sumažinti.
Intervencinis mechanizmas veikia taip: grūdų kaina nustatoma kiek įmanoma ilgesniam laikotarpiui, orientuojantis į minimalų grūdų ūkių pelningumą ir tiesiogines išmokas. Šiuo metu ji lygi 101,31 EUR/t (348,5 Lt/t) ir yra mažesnė nei rinkos.
Intervenciniai supirkimai vyksta tik tam tikrais laikotarpiais. Antai, daugelyje ES valstybių intervencinis laikotarpis - nuo lapkričio 1 d. iki kitų metų gegužės 31 d. Laikotarpiu tarp intervencijų yra itin atidžiai stebima grūdų rinkos konjunktūra. Kai grūdų kaina rinkoje tampa gerokai didesnė už intervencinę, į vidaus rinką yra “išmetamas” tam tikras produkcijos kiekis iš sukauptų atsargų. Taigi, siekiant išlaikyti rinkos stabilumą, intervencinės ir rinkos kainos atotrūkį stengiamasi išsaugoti vienodą.
Tam, kad būtų užtikrintas pastovus tiekimas į rinką visą sezoną, ES superkant grūdus į intervencinę agentūrą, taikomi didėjantys mėnesiniai priedai, kurie skirti kompensuoti grūdų sandėliavimo išlaidas. Šie priedai yra pridedami prie intervencinės kainos.
Politinis įsikišimas į ekonominę tvarką
Lietuvoje taip pat siekiama adaptuoti šį ES taikomą intervencinių supirkimų modelį. Deja, nesėkmingai. Kodėl? Suirutę grūdų intervencinių supirkimų sistemoje įneša vadinamasis politinis veiksnys. Spaudžiami žemdirbių, politikai priima sprendimą ir intervencinę grūdų kainą nustato kur kas aukštesnę nei vidaus ir aplinkinių valstybių rinkose. Antai, šiemet birželio mėn. Vyriausybės nutarimu I ir II klasės maistiniams kviečiams nustatyta 400 Lt/t (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio), I klasės rugių - 350 Lt/t, tuo tarpu aplinkinių valstybių rinkose tuo metu jie kainavo gerokai mažiau. Prancūzijoje pernykščio derliaus maistiniai kviečiai birželio mėn. kainavo 352-387 Lt/t, Lenkijoje - 389 Lt/t, Ukrainoje - 320 Lt/t, Rusijoje - 282 Lt/t, maistiniai rugiai Lenkijoje kainavo 330 Lt/t, Rusijoje - 170 Lt/t.
Nesunku spėti, kad dėl gero šių metų derliaus Rusijoje ir Ukrainoje grūdų kainos Europoje šiemet bus dar mažesnės.
Iš politinių paskatų priimtas sprendimas nustatyti dideles grūdų supirkimo kainas tik iš pirmo žvilgsnio yra palankus žemdirbiams. Iš tikrųjų tai tik sudarko intervencinių pirkimų sistemos esmę, pastatydamas ją nuo kojų ant galvos, varžo tiek grūdų, tiek jų produktų eksporto galimybes, skatina perdirbimo įmones ieškoti kelių pigesnių grūdų importui. Tačiau kol žemdirbiai aiškinasi santykius su supirkėjais ir perdirbimo įmonėmis, politikai turi atokvėpį iki kito sezono.
Vyriausybė imituoja rūpestį
Nustatant aukštesnę, nei reikėtų, intervencinę kainą, neva siekiama, kad grūdų augintojai gautų didesnes pajamas. Deja, žemdirbių pajamos, kurias jie gauna aukštesnių intervencinių kainų dėka, jeigu kiek ir padidėja, tai nemažą dalį jų “suvalgo” kokios nors savavališkai nustatytos perdirbimo įmonių rinkliavos, nemažos išlaidos už grūdų pervežimą ir saugojimą. Tuo tarpu, jei Vyriausybės rūpestis žemdirbių pajamomis tikrai būtų nuoširdus, intervencinę kainą reikėtų “laikyti” kiek žemiau nei rinkos, o grūdų ūkius remti tiesioginėmis subsidijomis už parduotos produkcijos kiekį. Taigi intervencinės maistinių I ir II klasės kviečių supirkimo kainos bent jau 2003 metams turėtų būti nustatytos ne didesnės kaip 350 Lt/t, o I klasės rugių - 300 Lt/t, papildomai mokant subsidijas ne mažiau kaip 70 Lt už toną kviečių ir 50 Lt už toną rugių.
Intervencinių pirkimų sistemą dar labiau sujaukia pernelyg ankstyvas intervencinių pirkimų sezono nustatymas. Šiemet jis paskelbtas nuo liepos 31 d. ir tęsis iki kitų metų balandžio 30 d. Taigi grūdų perdirbimo įmonės ir supirkėjai-tarpininkai, dar nežinodami situacijos grūdų rinkoje po naujo derliaus, tačiau suvokdami, kad kainos tarptautinėse rinkose vis tiek bus gerokai mažesnės, visaip vilkina grūdų supirkimą iš žemdirbių. Geriausiu atveju grūdai yra priimami saugojimui, atidedant apmokėjimo už produkciją terminus. Tuo tarpu žemdirbiai kiek įmanydami vilkina naujojo grūdų derliaus pardavimą žemesnėmis rinkos kainomis, tikėdamiesi sulaukti supirkimo didesnėmis intervencinėmis kainomis.
Šiemet Vyriausybė savo specialiu nutarimu reglamentavo grūdų supirkimo tvarką. Tačiau būtent šis nutarimas, užuot garantavęs nors elementarią tvarką superkant grūdus, ją tik sujaukė. Štai kaip apibrėžta intervencinių pirkimų pradžia, turinti lemiamą reikšmę šioje sistemoje: “Agentūra 2002 metų derliaus grūdų intervencinį pirkimą pradeda Žemės ūkio ministerijos nurodymu, kai nuo derliaus supirkimo pradžios vidaus rinkoje bus supirkta ne mažiau kaip 5 procentai 2001 metų derliaus I ir II klasės kviečių (arba 15000 tonų) ir ne mažiau kaip 10 procentų I klasės rugių (arba 4000 tonų) vidaus rinkoje supirkto kiekio, o šių grūdų tonos vidutinė supirkimo kaina pagal rūšis bus 10 litų mažesnė už nustatytąją ir intervencinę kainą.
Ta gudrioji galva, kūrusi šią Vyriausybės nutarimo pastraipą, sugebėjo “įkalkuliuoti” joje krūvą nelogiškumų. Ar nustatytieji supirkimo limitai (15000 tonų kviečių ir 4000 tonų rugių) reiškia, kad, supirkus šiuos kiekius, grūdų rinkos dalyvių laisvo susitarimo galimybės jau išsemtos, t.y. vidaus rinka jau pripildyta? Kodėl reikia orientuotis į 2001 metų derlių, jeigu dėl šiemetinės sausros dar buvo sunku nuspėti, koks jis bus 2002 m.? Ar tuos grūdų kiekius, kuriuos perdirbimo įmonė įformino kaip saugotinus ir už juos nesumokėjo, reikia laikyti supirktais? Ir t.t.
Pagaliau ir atsiskaitymo sąlygos, kurias nustatė Vyriausybė, net ir nedvelkia rūpesčiu dėl žemdirbių. Yra nustatyta, kad agentūra, supirkusi grūdus, ne mažiau kaip 50 proc. sumoka per 30 kalendorinių dienų, o likusią sumą užmoka tik po gero pusmečio. Kodėl perdirbėjams žemdirbių sąskaita yra suteikiama tokia lengvata? ES valstybių intervencinės agentūros privalo su augintoju už visus pristatytus grūdus atsiskaityti per 30-35 dienas.
Agentūra - atpirkimo ožys
Deformuotoji intervencinė grūdų supirkimų tvarka niekam nieko gero neduoda. Pro visus plyšius skverbiasi pigus grūdų importas, intervencinė agentūra patiria didelius nuostolius, o žemdirbiai plūkiasi su savo išaugintais grūdais, nesuvokdami kasmet besikartojančios suirutės priežasties. Žemės ūkio rūmų atstovai ar iš tikrųjų nesuvokdami, kad intervencinių supirkimų sistema yra pastatyta nuo kojų ant galvos, ar pataikaudami žemdirbiams, dėl visų nesklandumų koneveikia agentūrą.
Grūdų perdirbimo įmonės, visiškai normalu, dairosi pigesnių importinių grūdų, visaip stengiasi “pramušti” leidimus grūdams įsivežti iš svetur. Štai šiemet per patį javapjūtės įkarštį perdirbimo įmonės Žemės ūkio ministerijai buvo pateikusios prašymų įsivežti 24 tūkst. t grūdų.
Protestuodami dėl per didelių intervencinių kainų perdirbėjai net ignoravo konkursą, paskelbtą intervencinėms atsargoms administruoti ir sandėliuoti. Todėl visos šalies žemdirbiams vos neteko grūdus vežti į vienintelę grūdų perdirbimo įmonę SPAB “Jonavos grūdai”, nes iš 10 įmonių pirmajame konkurse dalyvavo tik ši vienintelė.
Intervencinės suirutės atpirkimo ožiu kasmet tampa agentūra, patirianti nemažus nuostolius, kukliai vadinamoms intervencinėms išlaidoms. Antai nuo agentūros veiklos pradžios iki 2002 m. išlaidos, įskaitant palūkanas bankams, sudarė 230 mln. Lt. Dalis intervencinių nuostolių yra neišvengiami, tačiau jie būtų kur kas mažesni, jeigu pasikeistų agentūros finansavimo tvarka. Tam, kad supirktų grūdus, agentūra ima kreditus komerciniuose bankuose ir moka nemažas palūkanas. Tačiau visiškai nenormalu, kai skolinimosi išlaidos bendroje intervencinių išlaidų sumoje 1998-2001 metais sudarė net 43 proc. arba arti 100 mln. Lt. Šios išlaidos vėliau yra dengiamos iš Specialiosios kaimo rėmimo programos, t.y. iš valstybės biudžeto. Tuo tarpu agentūros apyvartines lėšas formuojant tiesiog iš valstybės biudžeto, nebūtų “šeriami” komerciniai bankai, o sutaupyti pinigai galėtų būti panaudoti tiesioginėms subsidijoms grūdų augintojams remti.
Yra dar vienas Vyriausybės nurodymas, kuriuo agentūra įstumiama į kampą, o vidaus rinka “uždaroma” vietiniams grūdams. Jau minėtame Vyriausybės nutarime yra nurodoma, kad grūdai vidaus rinkoje turi būti parduodami ne mažesnėmis kainomis už nustatytąsias intervencines (t.y. 400 Lt už kviečių toną ir 350 Lt už rugių toną), pridėjus prie jų grūdų priėmimo, saugojimo, džiovinimo, buhalterinio aptarnavimo, agentūros išlaikymo, natūralios svorio netekties, draudimo išlaidas, atskaitymus į kelių fondą ir net bankų palūkanas. Taigi kviečių tona vidaus rinkoje po tokios “kainodaros” kainuos ne mažiau kaip 450 Lt, o rugių - 400 Lt. Kokia perdirbimo įmonė laisva valia pirks grūdus už tokią kainą, kai importuojamieji yra dvigubai pigesni? O jeigu ir bus priversta pirkti, tai kiek kainuos duona kasdieninė?
Grūdų ūkis netenka orientyrų
Iškreipta grūdų intervencinių supirkimų sistema atsigręžia dar viena blogybe - grūdų ūkis praranda bet kokius rinkos orientyrus.
Tuo tarpu deformuota grūdų intervencinių supirkimų sistema ne tik kad didina intervencines išlaidas, bet dar ir konservuoja rinkos poreikių neatitinkančią žemės ūkio struktūrą. Ūkininkai, užuot ieškoję pelningesnių veiklos nišų, iš paskutiniųjų kabinasi į daug kur technologiškai nesutvarkytus žemės plotus, tikėdami įvairiais pažadais ir vildamiesi kitąmet įvyksiančio stebuklo. Vyrauja nedideli iki 10 ha ūkiai (2000 m. - apie 70 proc. visų ūkių), kur pasėlių plotas vidutiniškai sudarė tik 3,6 ha.
Deja, stebuklo grūdų sektoriuje neįvyks nei kitąmet, nei artimiausioje ateityje. Nors per pastaruosius penketą metų javų pasėlių plotas ir sumažėjo beveik trečdaliu, tačiau specialistai tvirtina, kad vis dar išauginama 150-200 tūkst. t perteklinių grūdų, daugiausia kviečių, kuriuos dėl prastos kokybės svetur parduoti tampa vis sunkiau.
Žemės ūkio rūmų atstovas, neabejotinas grūdų rinkos autoritetas, Algirdas Aleksynas siūlo kelias išeitis. Vienas kelias - didinti pašarinių grūdų plotus, gausinti gyvulių skaičių ir produktyvumą, šėrimui sunaudojant daugiau grūdų. Antra išeitis - kur kas pelningesnių žieminių rapsų pasėlių plotų didinimas. Šios kultūros auginimas yra perspektyvus ES paramos ir reikalavimų požiūriu, nepažeidžia sėjomainos taisyklių.
Deja, nuo galvos ant kojų apversta intervencinių supirkimų sistema neskatina šių pokyčių. Jeigu nesusivoksime, dar ne vienerius metus šurmuliuos grūdų augintojai, tūžmastingas rezoliucijas rašys Žemės ūkio rūmai, o ūkininkai nakvos ties grūdų perdirbimo įmonių vartais...
