Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Kaunietis Gioranas Andrėjas Oldikas
2005-01-29
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Laikinojoje sostinėje visam laikui įsikūręs norvegas vadina ją ypatinga ir skiria liaupses jos teatrui, muziejui, pagrindinei gatvei ir menininkų kolonijai
“Bergeno nesapnuoju. Mano namai dabar yra Kaune”, - sako prieš pusantrų metų kauniečiu tapęs norvegas menininkas Gioranas Andrėjas Oldikas. Kauno bendruomenei jis prisistato savo personaline - piešinių - paroda, vakar atidaryta M.Žilinsko dailės galerijoje. Tačiau kitų autorių parodų G.A.Oldikas į Kauną yra atvežęs arti keturių dešimčių, mat yra Tarptautinio kultūrinių mainų fondo 3,14 vadovas.
Skaito lietuviškus laikraščius
“Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1974-aisiais, laimėjęs Rytų Berlyne vykusios grafikos bienalės “Intergrafika” pirmąją premiją - galimybę laisvai pakeliauti po Varšuvos pakto teritoriją. Tačiau tąkart jokių romantiškų jausmų Lietuvai nepajutau”, - šypsodamasis pasakoja netrukus 53 gimtadienį švęsiantis G.A.Oldikas. Nuo 1990-ųjų pradėjęs nuolat bendradarbiauti su Nacionaliniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi, norvegas tapo dažnu Kauno svečiu. Ir tada jo nuomonė apie šį miestą kardinaliai pasikeitė. “Kaunas yra gražus miestas, bet ne pats gražiausias pasaulyje. Tačiau jis yra ypatingas. Kartą jame pabuvęs, būtinai sugrįši atgal”, - tvirtina G.A.Oldikas bei priduria, kad tą patį sako ir visi jo draugai (daugiausiai meno pasaulio atstovai), atvykstantys pas jį į Kauną pasisvečiuoti. “Absoliučiai visi”, - pabrėžia neseniai “iškeptas” kaunietis. Jis jau supranta visus mano lietuviškai užduodamus klausimus, tik nedrįsta į juos lietuviškai atsakyti. Tačiau yra liudijimų, kad parduotuvėje ar turguje šviesiaplaukis skandinavas ne toks drovus, kad puikiai susikalba su pardavėjomis ir dar kokiam savo svečiui iš užsienio pavertėjauja.
Nors G.A.Oldikas juokauja, kad lietuviškai prabils tik kitame gyvenime, tačiau prisipažįsta, kad skaito Kaune leidžiamus laikraščius. “Kauno diena” - jo mėgstamiausias todėl, kad “labai aiškiai ir paprastai suformuluoti sakiniai”. Kiti - esą mintį užkapsto sunkiasvorėmis daugiaprasmėmis frazėmis.
Kitaip supranta lyčių laisvę
“Prieš pusantrų metų mano gyvenime nutiko įvairių asmeninių dalykų. Man reikėjo galimybės pradėti gyvenimą iš naujo”, - apie vieną sunkiausių savo gyvenimo momentų ima pasakoti G.A.Oldikas, tačiau jo žodžius pertraukia M.Žilinsko dailės galerijos, kurioje kalbamės, darbuotojas: atvežė būsimosios parodos eksponatus. Kol G.A.Oldikas juos padeda nešti, muziejininkė Eglė pasakoja: “Buvo parduotas nuostabus senovinis Giorano senelių namas, stovėjęs gerame Bergeno rajone. Be šio namo, kuris tarsi muziejus buvo pilnas giminės relikvijų, Gioranas neįsivaizdavo savo gyvenimo”. Prie mūsų grįžęs G.A.Oldikas pratęsia mintį: “Kaunas su čia užmegztais darbo ryšiais ir čia gyvenančiais draugais buvo mano ieškoma galimybė pradėti gyvenimą iš naujo”.
2003 lapkritį į Kauną atkeliavo paskutiniai G.A.Oldiko daiktai ir jis ėmė kurtis įsigytame būste Senamiestyje. “Ačiū Dievui, mano pasirinkimas buvo teisingas. Kitaip dabar jausčiausi labai sutrikęs”, - konstatuoja G.A.Oldikas.
Tačiau pirmieji į Kauną persikrausčiusio bergeniečio pastebėjimai apie kauniečius buvo gana kritiški. “Atvykdamas iš Skandinavijos atsivežiau kitokį lyčių laisvės supratimą. Buvau pripratęs, kad nėra skirtumo, kas - vyras ar moteris - sukasi virtuvėje ar eina į tarnybą. Kauno gatvėse matau “lėlytes” ryškiu makiažu, avinčias aukštakulniais, o trumpai kirpti jaunuoliai tiek prisipumpavę raumenų, kad nesuglaudžia rankų”, - pastebėjo norvegas.
Fantastiškesnės “Hedos Gabler” niekur nematė
Visi naujieji G.A.Oldiko pažįstami Kaune nustebę klausė, kodėl šis pasirinkęs gyventi ne sostinę. “Kaip ir visame pasaulyje antrasis valstybės miestas yra nuostabus. Sostinėje visada daugiau finansų, investicijų, tačiau antrasis miestas paprastai tampa kultūros miestu, - kalba daug po pasaulį keliavęs norvegas ir pažeria komplimentų Kauno kultūros objektams: - Kaune yra vienas geriausių Europoje dramos teatrų. Aš esu “gimęs” su H.Ibsenu - t.y. aš, kaip ir kiekvienas norvegas, privalėjau jį perprasti, bet fantastiškesnės H.Ibseno “Hedos Gabler” kaip Kauno teatre aš niekur Europoje nesu matęs. Nacionalinis dailės muziejus čia vienas nuostabiausių, su kuriais man teko bendradarbiauti. Nuostabu, kad greta nuolatinės ekspozicijos ir istorinių eksponatų yra salės keičiamoms parodoms. Tai proga vietiniams menininkams pademonstruoti, ką jie kuria šiandien, judina miesto kultūrinį gyvenimą. Nedaug Kauno dydžio miestų pasaulyje gali didžiuotis turį tokią pėsčiųjų gatvę - miesto centrą - kaip Laisvės alėja. Sakyčiau, tai Eliziejaus laukai be transporto”.
Naujojo kauniečio gyvenimo ritmas niekuo nesiskiria nuo jo įprasto Bergene. Kai nedirba, žiūri televizorių, skaito, gamina kauniečiams draugams įvairių šalių nacionalinius patiekalus. Televizorius be antenos ir ausinukas, nusipirktas lietuvių kalbai mokytis, yra vienintelė buitinė technika kaunietiškame G.A.Oldiko būste.
Vieną kuria keturis mėnesius
Iš nemeilės technikai atsirado ir G.A.Oldiko piešiniai, kurių paroda vakar atidaryta M.Žilinsko dailės galerijoje. Piešinių technika - sunkiai suvokiama: atrodo, kad tai kompiuteriu pagaminti portretai arba išdidinta spaudos fotografija, o iš tikrųjų tai - ranka piešti piešiniai. “Prieš 30 metų viešėdamas Paryžiuje pradėjau piešti rastrinius (taškinius) piešinius. Mano draugas fotografas ir meno istorikas nuolat viską fotografavo, jo nuotraukas spausdino laikraščiai. Aš irgi norėjau kažkaip įamžinti kelionės įspūdžius, tačiau su bet kokia technika turiu bėdų (net vienkartiniu fotoaparatu mano išfotografuotoje juostelėje nieko nematyti). Taigi nusprendžiau fotografuoti kitaip, o kadangi to meto laikraščiuose nuotraukos buvo labai dideliu rastro, tai ir mano “fotografijos” - rastriniai piešiniai”, - aiškina G.A.Oldikas, vedžiodamas po būsimosios parodos ekspoziciją.
Iš ranka tušu beveik keturis mėnesius dėliojamų taškelių susidėlioja kelionėse po pasaulį sutikto žmogaus portretas. G.A.Oldikas paišo iš atminties arba iš mažų, skubotų eskizų. Dažnai menininkas kitaip savo herojus aprengia, kitur apgyvendina, sukuria kitą nuotaiką, kontekstą - modelis dažnai tampa neatpažįstamas.
Parodoje, kurią G.A.Oldikas vadina savo prisistatymu Kaunui, eksponuojami 73 piešiniai, sukurti per 30 metų. Kauniečių portretų parodoje dar nėra. “Galbūt ateityje”, - mįslingai šypsosi G.A.Oldikas.
