Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Kas užkeikė Lietuvos kaimą
2002-12-28
Žemės ūkyje klostosi keista situacija. Kuo daugiau kalbama apie būtinybę ugdyti konkurencingus ūkius, užtikrinti bent minimalų jų pelningumą, ieškoti efektyviausių finansinės paramos formų, tuo tikrovėje vis ryškiau pastebimas visų valdžios lygių nusišalinimas nuo pačių opiausių žemdirbių problemų sprendimo.
Nors daugkalbystė apie būsimąją eurointegraciją sukuria energingo rengimosi šiems procesams įspūdį, deja, daug kas vyksta tik popieriuose. Tuo tarpu realiame ūkiniame gyvenime į kaimo problemas numojama ranka.
Krizė pieno sektoriuje toliau gilina žemdirbių ir perdirbėjų priešpriešą, suirutė grūdų ūkyje verčia perdirbėjus ieškoti kelių pigesniam importui, dar sausros metu smukusios jautienos supirkimo kainos žlugdo mėsinę galvijininkystę. Valdžios vyrai, būdami opozicijoje ir kritikavę anuometinius sprendimus, iš esmės tęsia tą pačią politiką.
Niekaip nerandama būdų, kaip sutelkti valstybės finansinius ir kreditinius išteklius tam, kad kaimas nors mažumą atsitiestų, pasirengtų konkurencijai europinėje erdvėje. Ko trūksta? Norų, valios ar sugebėjimų?
Garantinis fondas nieko negarantuoja
Ūkininkų ir bendrovių finansinis potencialas toks menkas, kad žemės ūkio pertvarka be valstybės paramos tęstųsi ilgus dešimtmečius. Todėl suvokiant būtinybę šiuos procesus paspartinti, mėginama sukurti ūkio subjektams nors minimalias finansines-kreditines galimybes. Deja, pastaraisiais metais tokia valstybės parama vėl tampa tik deklaracijomis.
Štai Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, įkurtas 1997 metais tam, kad palengvintų ūkininkams paskolų gavimą. Kaip žinia, komerciniai bankai dėl padidintos rizikos kreditus žemės ūkio sektoriui teikia gana nenoriai. Be to, labai nedaug ūkininkų turi tokio turto, kurį bankai vertintų kaip užstatą. Žemė, deja, vis dar bankų nedomina.
Padėties analizė rodo, kad Garantijų fondas pastaraisiais metais iš esmės nevykdo savo funkcijų. Antai, 2000-2002 metais buvo suteiktos garantijos tik 53 verslo subjektams 17,5 mln. Lt sumai.
Būtent dėl šios priežasties iš Specialiojoje kaimo rėmimo programoje 2002 metams numatytų beveik 7 mln. Lt paskolų palūkanoms kompensuoti bus panaudota tik apie 650 tūkst. Lt, arba 9,3 proc. Tuo tarpu veiklos pradžioje Garantijų fondas buvo kur kas aktyvesnis - 1998-1999 metais buvo suteiktos garantijos 571 verslo subjektui 36,9 mln. Lt sumai.
Krenta į akis dar vienas dalykas. Garantijų fondo pagrindine funkcija tapo Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros aptarnavimas. Antai, 1998-2002 metais net 94 proc. iš bendros garantijų sumos buvo skiriama šiai agentūrai.
Dėl stebėtinai pasyvios fondo veiklos nepanaudojami iš valstybės nustatyti garantijų limitai. Antai, iš 30 mln. Lt limito, numatyto garantijoms pagal SAPARD programą, per 10 mėnesių panaudota vos 5,5 mln. Lt, arba 18,3 proc. Iš 190 mln. Lt limito, skirto garantuoti ilgalaikėms ir vidutinės trukmės paskoloms žemės ūkio subjektams ir perdirbimo įmonėms, panaudota tik 20,9 mln. Lt, arba vos 11 proc.
Taigi klostosi paradoksali situacija. Žemės ūkyje stokojant kreditinių išteklių Garantijų fondas net nesugeba surinkti verslo subjektų paskolų portfelio bei panaudoti net ir tų negausių valstybės skiriamų šiems tikslams finansinių išteklių.
Keisčiausia tai, kad šioje situacijoje žemdirbiai yra kaltinami dėl finansinio neišprusimo, bankai - dėl nepalankios politikos žemės ūkio atžvilgiu. Aišku, kad problemų esama, tačiau juk fondas ir yra įkurtas tam, kad šviestų ir ragintų ūkininkus bei darytų kryptingą valstybinį poveikį komerciniams bankams.
Neišsipildę SAPARD lūkesčiai
SAPARD programa buvo tiek sureikšminta, kad su ja keletą metų sietos esminio žemės ūkio ir perdirbimo pramonės modernizavimo viltys. Deja, tikrovėje viskas atrodo gerokai kukliau. Griežti projektų atrankos kriterijai, kompensaciniai paramos principai, daugeliui pretendentų neprieinami bankų kreditai lėmė tai, kad iki šiol Nacionalinė mokėjimų agentūra (NMA) yra pasirašiusi vos 192 sutartis (iš jų tik 33 su ūkininkais) su pretendentais gauti SAPARD paramą 174,8 mln. Lt. Numatytas investicijas atlikusiems SAPARD paramos gavėjams yra išmokėta per 26 mln. Lt kompensacinė dalis.
Iki gruodžio 20 d. NMA skirstys 2000-2001 m. SAPARD biudžeto lėšas, kurių dar liko 110,4 mln. Lt, arba 39,4 proc. Po to bus pradėtos skirstyti 146,4 mln. Lt 2002 metams numatytos paramos lėšos.
Tenka pasakyti, kad toli gražu ne kiekvienas pateikiamas projektas atitinka nustatytus atrankos kriterijus. Mažiausiai projektų SAPARD paramai gauti yra atrenkama pagal IV kryptį “Kaimo infrastruktūros tobulinimas”, kur patvirtinamas tik kas septintas projektas. II ir III kryptyse patvirtinamas tik kas ketvirtas projektas, I kryptyje - kas antras projektas. Beje, skirstant 2002 metų lėšas, ketinama taikyti ne tokius griežtus atrankos kriterijus. Šios lėšos galės būti naudojamos miškų infrastruktūrai tobulinti, apželdinimui bei kai kurioms kitoms kryptims.
Nepaisant to, kad SAPARD lėšos patenkins tik nedidelę agrarinio sektoriaus “investicinio apetito” dalį ir nenulems kiek nors ryškesnių pokyčių, neteisinga būtų sumenkinti šios paramos reikšmę. Viena, svarbi jau vien psichologinė nuostata, ugdanti žemdirbių investicinę iniciatyvą. Antra, SAPARD paramos lėšų įsisavinimą reikėtų laikyti tam tikra repeticija belaukiant kur kas gausesnių Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, kurias norėdami gauti ūkiai turės tenkinti gana nemažai atrankos kriterijų. Ir, trečia, kad ir kokios SAPARD lėšos būtų negausios, tai investicijos į konkrečius verslo objektus, jų modernizavimą.
Kad būtų atmetama kuo mažiau paraiškų, pateikiamų SAPARD, o vėliau ir ES paramai iš struktūrinių fondų gauti, svarbu viešai skelbti, kokie yra atmetamų projektų trūkumai. NMA kol kas tai vengia daryti.
Kita vertus, turėtų būti gerinama ir verslo planų rengimo praktika ir finansavimas. Verslo planai nėra pigus dalykas. Ūkininkams ir kitiems verslo subjektams priklausomai nuo projekto apimties jie kainuoja nuo 2 iki 12 tūkst. Lt. Kai kurie verslo planai yra atmetami dėl jų kokybės, tačiau NMA specialistai tvirtina, kad kai kurios paraiškos atmetamos ne dėl projektus rengusių konsultacinių firmų vertės, o dėl kitų priežasčių.
Šiuo atveju tiek verslo planų užsakovai, tiek juos rengusios firmos patiria nepelnytus nuostolius. Todėl, matyt, būtų prasminga taikyti verslo planų rengėjų sertifikavimą. Kita vertus, reikėtų įteisinti ikiprojektinę verslo idėjos derinimo stadiją, kuomet pretendentas paramai gauti suderina principinius dalykus ir gauna NMA išvadą. Tuomet gerokai sumažėtų atmestų projektų skaičius.
Kuo ypatinga Specialioji kaimo rėmimo programa?
Valstybės biudžeto lėšos, skirtos žemės ūkiui finansiškai remti, atsispindi Specialiojoje kaimo rėmimo programoje (SKRP), kuri iki 2000 metų vadinosi Kaimo rėmimo fondu.
Matant apgailėtiną daugelio ūkininkų, bendrovių ir kooperatyvų finansinį potencialą, svarbu, kad iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos tenkintų bent minimalius agrarinio sektoriaus poreikius. Deja, to nepavyko pasiekti nei 2002 metais, kai SKRP finansuoti iš biudžeto buvo skirta 262,7 mln. Lt, nei 2003 metais, kai biudžeto projekte šiems tikslams numatyta 207,1 mln. Lt (patikslintame projekte - 250,1 mln. Lt). Apmaudu yra dar ir tai, kad žemės ūkis yra vienintelė sritis, kur 2003 metais mažėja valstybės skiriamos lėšos.
Taigi ir paskutinieji pasirengimo eurointegracijai metai bus ne kiek nors ryškesnio žemės ūkio pakilimo, o tolesnio ūkininkų ir bendrovių merdėjimo metai.
Kita vertus, esama dar vienos blogybės. Pasirodo, dar nepakanka to, kad SKRP Vyriausybė patvirtino savo atskiru nutarimu. Dar reikia rasti būdų, kaip priversti Finansų ministeriją skirti šiai programai realius pinigus. Be to, dar juos reikia ir įsisavinti. Štai iki lapkričio 25 d. SKRP priemonėms finansuoti buvo skirta 247,3 mln. Lt, arba 79,1 proc. metinės sumos. Todėl iškilo grėsmė, kad šiais metais nebus panaudotos net ir tos skurdžios žemės ūkiui skirtos lėšos. Kita vertus, neracionalu pagrindinę tiesioginių išmokų dalį mokėti baigiantis metams.
Reikėtų reikliau įvertinti į SKRP įtraukiamų priemonių esmę, nes kai kurios iš jų su kaimo rėmimu nėra susijusios. Antai, į šią programą yra įtrauktos priemonės, skirtos pasirengimui stoti į ES, žemės ūkio informacinei ir kontrolės sistemai sukurti, galvijų spongiforminės encefalopatijos profilaktikos kompleksinėms priemonėms įgyvendinti, intervencinių supirkimų sistemos nuostoliams padengti ir pan.
Šias priemones reikėtų finansuoti iš bendrų žemės ūkio valstybinio valdymo ir administravimo lėšų arba bent jau išskirti į atskirą programą. Priešingu atveju kaimo rėmimui skirtos lėšos yra nepagrįstai išpučiamos.
Štai 2002 metais iš SKRP pagal paskutinį variantą numatytų 312,6 mln. Lt tiesiogiai žemės ūkiui tenka tik 228,5 mln. Lt, arba 73 proc. bendrų lėšų. Tai žemdirbių pajamų palaikymas per tiesiogines išmokas, investicinė ir kitokia parama, lėšos, numatytos grąžinti žemdirbiams už sumokėtą dyzelinių degalų akcizą ir kt. Tuo tarpu kitos išlaidos yra “prisiplakusios” prie SKRP ir jų vieta yra kituose biudžeto straipsniuose.
Kita vertus, svarbu tobulinti kaimui remti skiriamų lėšų paskirstymo principus. Štai pieno ūkiams remti 2002 metams SKRP pagrindiniame variante buvo numatyta 20 mln. Lt. Šios lėšos, sutinkamai su Žemės ūkio ministro įsakymu, yra skiriamos pieno ūkiams, laikantiems ne mažiau kaip 5 melžiamas karves, išmokant po 200 Lt už kontroliuojamą ir po 60 Lt už nekontroliuojamą karvę. Kokie šios paramos kriterijai? Jokių.
Šitaip neva siekiama pieno ūkių koncentracijos. Deja, tenka abejoti šios paramos veiksmingumu. Tuo labiau kad ES yra taikomas visiškai kitas principas - parama per tikslines pieno supirkimo kainas. Kodėl nuo 2003 metų neišbandžius šios rėmimo tvarkos? Pieno gamintojai gautų garantuotas pajamas, iš karto pakiltų pieno ūkių pelningumas. Juk nuo 2004 metų vis vien teks taikyti šią paramos schemą. Kuo skubiau reikėtų tobulinti ir daugelį investicinės paramos žemdirbiams paskirstymo principų.
Užvertos kooperatinio kredito durys
Sodžiaus kredito kooperatyvai tarpukario Lietuvoje pradėjo kurtis 1922 metais. Ši kredito forma plėtėsi gana sparčiai ir 1938 metais veikė 216 kredito kooperatyvų, vienijusių 85 tūkst. narių. Ši sistema valdė 46,3 mln. tuometinių litų nuosavą ir pritrauktą kapitalą. Pagal tų laikų žemės ūkio gamybos mastą, tai buvo galingas kreditinis potencialas.
Kažin ar verta laužyti ietis, įrodinėjant, kad kredito kooperatyvai būtų itin svarbus finansavimo šaltinis. Deja, valstybinės institucijos tik abejingai laukia, nors mokslininkai parengė ir pateikė kooperatyvų įstatymo koncepciją bei šios sistemos sukūrimo programą. Matyt, laukiama iniciatyvos “iš apačios”. Tuo tarpu apačios vis dar viltingai žvelgia “į viršų”.
Kai kas klaidingai mano, kad kooperatinio kredito nišą gali užpildyti pastaruoju metu sparčiai besikuriančios kredito unijos. Pastaruoju metu šalyje veikia 50 kredito unijų, vienijančių 18 tūkst. narių. Deja, tai tik mikrofinansų sritis, nes unijų teikiamos paskolos daugiausia yra vartotojiško pobūdžio ir vidutiniškai sudaro 2-3 tūkst. Lt. Todėl netenka tikėtis, kad ši mikrofinansų forma turės kiek nors veiksmingesnę įtaką ūkių pertvarkai ir modernizacijai.
