Ištvermės spektaklis Le Mane
2007-06-18
Prestižiniame 24 valandų maratone Prancūzijoje 7-ąjį kartą triumfavo “Audi” technologijos
Automobilių sporto metraštininkai teigia, kad yra trys išskirtines istorijas bei itin senas tradicijas turinčios lenktynės, kuriose pergalę pilotai vertina taip pat, kaip alpinistai sėkmingą Everesto šturmą. Šiame sąraše - “Monaco Grand Prix”, nuo praėjusio amžiaus pradžios vykstančios nykštukinės valstybės sostinės Monte Karlo gatvėmis. Anapus Atlanto didžiausiu iššūkiu lenktynininkams laikomos “Indianapolis 500” žiedinės lenktynės, kur ovalinėje trasoje bolidai skrieja 400 kilometrų per valandą greičiu. Tačiau labiausiai alinančiomis sportininkus ir pragariškai sunkiomis technikai laikomos Le Mano 24 valandų lenktynės.
13,6 kilometro ilgio žiede, esančiame Šiaurės Prancūzijoje, jos be pertraukų vyksta nuo 1923-ųjų. Specialiai Le Mano žiedui sukurti sportiniai prototipai per parą čia įveikia apie 5000 kilometrų - maždaug tiek, kiek “Formulė 1” bolidai per visą sezoną. Įskaitant ir sustojimus techninio aptarnavimo zonoje, ir pilotų rokiruotes, ir lėtus ratus, po kokio nors incidento trasoje slenkant paskui saugos automobilį, greičiausieji šio maratono dalyviai čia lekia vidutiniu 210 - 230 km/val. greičiu (panašiu tempu įveikiama daugelis posūkių). Beveik du trečdalius trasos sudarančiose ilgose tiesiosiose bolidai viršija 300 km/val.
Šiais metais stebėti aukščiausios prabos lenktynių buvo pakviesti ir trys žurnalistai iš Lietuvos, kurie technikos ištvermės spektakliui dar neįpusėjus prisipažino lig šiol nematę nė vieno panašaus reginio, darančio tokį stiprų įspūdį.
Legendų fabrikas
Le Mano 24 valandų lenktynės pirmą kartą įvyko 1923-aisiais. Nuo 1927-ųjų iki 1930-ųjų metų čia karaliavo “Bentley” automobiliai.
Dvejus metus maratoną laimėjo itin masyvūs “Bentley speed 6” su 6,6 litro darbinio tūrio varikliais, kuriuos šioje trasoje nesėkmingai mėginęs pavyti legendinis konstruktorius Buggati šmaikštavo: “Aš sužavėtas seru Bentley - jis kuria pačius greičiausius sunkvežimius pasaulyje.”
Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Le Mane vieną pergalę po kitos skynė britų “Jaguar”. Modelį “Jaguar D-Type”, kurio aerodinamiškos formos padarė perversmą automobilių pramonėje, pilotavę lenktynininkai triumfavo 1955, 1956 ir 1957 metais.
Kiek anksčiau 1951-aisiais ir 1953-iaisiais Le Mane laimėjo “Jaguar C-Type” - pirmas automobilis, kuriame buvo sumontuoti diskiniai stabdžiai, iki tol naudoti tik lėktuvuose.
Vėliau atėjo “Ferrari” šlovės metas. Šios kompanijos komandos Le Maną laimėjo net šešerius metus iš eilės nuo 1960-ųjų iki 1965-ųjų su “Ferrari 250P”, “Ferrari 275P” ir “Ferrari 250LM” modeliais. Įdomu, kad vieni automobilių gamintojai lenktyniavo tam, kad reklamuotų save ir taip parduotų savo automobilius, o “Ferrari” anais laikais pardavinėjo savo automobilius, kad galėtų lenktyniauti.
“Ford GT40” pirmas finišą Le Mane pasiekė 1966, 1967, 1968 ir 1969 metais. Legenda tapęs automobilis buvo sukurtas “sukryžminus” lengvą, europietišką kėbulą su galingu amerikietišku “Ford” V8 tipo varikliu.
Kai “Porsche” į trasą išleido 917B bolidą, konkurentai keletą metų iš eilės tik skėsčiojo rankomis stebėdami, kaip šis modelis kiekviename rate tolsta. Vokiečių inžinierių sukurtas monstras svėrė 800 kilogramų ir turėjo unikalų jėgos agregatą, kurį sudarė du opoziciniai 911-ojo modelio šešių cilindrų varikliai, sulipdyti į vieną bloką. Turbiną turinčio šio aparato pajėgumas viršijo 1200 AG.
Ištvermės paslaptys
Le Mano maratonas svarbus ir tuo, kad čia nemažai automobilių gamintojų patikrindavo ir į serijinių modelių gamybą perkeldavo kai kuriuos techninius sprendimus. Lenktynių taisyklės inžinieriams suteikia gana daug laisvės, čia galima panaudoti įvairių koncepcijų variklius ir taikyti revoliucinėmis laikomas technologijas. Pavyzdžiui, po sėkmingo pasirodymo šiose lenktynėse “palaiminimą” gavo tiesioginio įpurškimo turbininiai varikliai TFSI. “Audi” itin daug dėmesio skyrė turbodyzeliniams TDI varikliams vystyti, kurie taip pat sublizgėjo Le Mane (pernai maratoną laimėjo dyzelinu varomas “Audi R10 TDI”).
Beje, “Audi” pranašumas buvo toks akivaizdus, kad kitos komandos pradėjo skelbti ultimatumus - arba “Audi” uždedamas koks nors techninis “apynasris”, arba jos pradeda svarstyti galimybę pasitraukti iš lenktynių, kuriose geriausiu atveju gali finišuoti antri. Dyzelinis vokiečių prototipas vien dėl kuro ekonomijos techninio aptarnavimo zonoje praleido maždaug pusvalandį trumpiau nei benzininius jėgos agregatus turintys konkurentai. Organizatoriai, sureagavę į šiuos dalykus, privertė sumažinti degalų bako tūrį nuo 90 iki 81 litro.
Tačiau nors sustojimų skaičius po šių pakeitimų tapo panašus abiejų tipų degalus naudojančių prototipų, bent jau šiais metais benzininės mašinos dyzelinėms prilygti negalėjo. Pastarosios pro visus varžovus lėkė kaip pro stovinčius, buvo akivaizdžiai pranašesnės stabdymo zonose, aštriau greitėjo išvažiuodamos iš posūkių. Didžiulę nuostabą kėlė ir tas faktas, kad dyzeliniai prototipai buvo nepalyginti tylesni - jų variklių (“Audi R10 TDI”) V12 tipo motoras išvysto 650 AG pajėgumą ir 1100 Nm maksimalų sukimo momentą) garsą stelbė aerodinaminis triukšmas... Tuo tarpu kiti bolidai triukšmavo taip, kad kiekvieną kartą prieinant arčiau trasos tekdavo į ausis įsikišti specialius minkštus kaiščius.
Nauja intriga
Tiesa, intriga šiųmetinėse lenktynėse tęsėsi nuo pat kvalifikacinių važiavimų iki paskutiniojo distancijos rato. Iššūkį “Audi” metė “Peugeot” kompanija, sukonstravusi panašių techninių charakteristikų dyzelinį bolidą “Peugeot 908 HDI FAP”. Balandžio viduryje Monza trasoje prancūzai šiuo prototipu išplėšė pergalę iš vokiečių, todėl visi nekantriai laukė, kaip susiklostys kova Le Mane. Dideliam prancūzų džiaugsmui, maždaug puse sekundės geresnį rezultatą penktadienį parodė “Peugeot”, todėl net keleto Prancūzijos sporto laikraščių šeštadieniniai pirmieji puslapiai pasirodė su milžiniškomis “Peugeot 908 HDI FAP”, važiuojančio pirma “Audi R10 TDI”, nuotraukomis.
Tačiau po starto greičiausias prancūzų pilotas Sebastianas Bourdaisas jau pirmajame “S” formos greičio gesinimo ruože slystelėjo iš trasos ir praleido į priekį “Audi”. Maždaug po pusvalandžio, pademonstravę keletą įspūdingų lenkimų, tris pirmąsias vietas užėmė trys “Audi R10 TDI” monstrai, už savęs palikę “Peugeot”.
Kad sėkmė gali atsukti nugarą, vokiečiai pajuto po pusantros valandos - prie vieno bolidų vairo sėdęs jauniausias komandos narys Maikas Rockenfeleris per lietų posūkyje nesuvaldė mašinos, apsisuko ir išslydęs iš trasos taranavo apsauginius atitvarus. Nuo smūgio buvo sutraiškyta automobilio pavarų dėžė, montuojama už galinės ašies, todėl pirmajai “Audi” trijulei lenktynės baigėsi tik pradėjusios įsibėgėti.
“Peugeot” komandos gerbėjams baimės įvarė maždaug po keturių valandų vieno iš dviejų jų bolidų “papuošęs” baltų dūmų šleifas. Tačiau serviso zonoje praleidęs keliolika minučių ir smuktelėjęs į aštuntą poziciją, automobilis vėl išriedėjo į trasą. Važiuodami kiek mažesniu tempu ir stengdamiesi nerizikuoti, prancūzai pamažu užkopė iki trečios ketvirtos vietos bendroje įskaitoje. Jų viltys švęsti pergalę dar kartą sustiprėjo, nes, trasoje praleidus 16 su puse valandos ir įveikus 262 ratus, sprogo “Audi” piloto Dindo Kapelo vairuojamo bolido padanga. Po šio incidento nevaldomas automobilis išlėkė iš trasos ir rėžėsi į ją juosiančias konstrukcijas.
Iki finišo likus mažiau nei dviem valandoms, boksuose sustojo ir į kovą nebegrįžo lig tol trečioje pozicijoje važiavęs vienas iš “Peugeot 908 HDI FAP”.
Dar didesnė sumaištis sausakimšose tribūnose kilo po to, kai antrasis “Peugeot” taip pat dingo serviso zonoje, laikrodžiui rodant, jog finišas - po 40 minučių. Pliaupiant lietui prancūzai vėl išvažiavo į trasą tikėdamiesi tokiu būdu išsaugoti antrąją vietą absoliučioje įskaitoje.
Tuo tarpu pirmoji “Audi” komanda - Marko Verneris, Emanuelis Piro ir Frankas Biela - šventė pergalę, prieš artimiausią persekiotoją turėdama net devynių ratų persvarą. Trečioje vietoje liko “Pescarolo Sport” komanda.
“Audi” triumfavo jau septintąjį kartą nuo 1999-ųjų, kai vokiečiai debiutavo šiame 24 valandų maratone.
