Gyvenimo istorija
2002-12-23
Paskutinis šansas
Ar grožis padeda moteriai būti laimingai? Kadangi mane vadino gražuole, galiu tuo abejoti. Ko jau ko, bet vyrų dėmesio man nestigo iki pat penkiasdešimties, bet aš tikrai kentėjau dėl vienatvės. Pamenu, pasveikinusios mokyklos direktorę po antros santuokos juokavome, kad jai sekasi: ištekėjo du kartus, o trečdalis mūsų nesusirandame vieno vyro. “Tau dar viskas prieš akis”, - pareiškė mano naujosios kolegės, nežinodamos, kad man jau keturiasdešimt treji. Atrodžiau (ir atrodau) bent dešimtį metų jaunesnė.
Tuo metu manimi atkakliai domėjosi bendraamžis inžinierius. Jis manęs nedomino. Tačiau trečiais metais jo buvimas drauge, pagalba buityje palengva pakeitė mano požiūrį. Ypač po to, kai jis kasdien lankė mane ligoninėje. Po išsiskyrimo su savo didžiąja meile (susidomėjau, kai jam siekti manęs jau pabodo), tapau tikras ligų maišas. Tačiau ir tada nestokojau vyrų dėmesio. Keisčiausia, net kelių iš karto, bet rimtų santykių užmegzti negalėjau. Virgis buvo išimtis. Mūsų bendravime nebuvo žavėjimosi, tik abipusė pagalba. Palengva jis atsikraustė į mano butuką su savo daiktais. Mane žeidė nemažai Virgio įpročių, leisdavau sau sarkastiškai iš jų pasišaipyti. Vyriškio tai, regis, negąsdino.
Toks mūsų gyvenimas nesikeitė jau porą metų - kelias dienas per savaitę kartu, kitas - atskirai. Kai pradėjau kalbėti apie būtinybę apsispręsti, Virgis tylėjo. Nors iki mano skrandžio opos ir kepenų uždegimo paūmėjimo net lankydamas ligoninėje kalbėjo, kad mums derėtų įforminti tarpusavio santykius. Kai taip galvoti ir kalbėti pradėjau aš - kažkas pasikeitė. Netrukus sužinojau priežastį: jis susidomėjo kita moterimi. “Bufetava”,- taip pašiepiamai galvojau apie ją. Matyt, Virgis nesijautė pakankamai įvertintas, ir jaunesnė daili, nereikli juo susižavėjusi moteris greitai tapo jam mielesnė. Mano bute buvo ne tik daugybė Virgio daiktų, bet ir asmens dokumentai. Kai jis atėjo jų atsiimti, pasakiau neatiduosianti. Sukvailiojau - buvo pikta, kad po ketverių metų pažinties ir gyvenimo drauge, jis nori atsisveikinti nė nepaaiškinęs, kas įvyko. Tada Virgis daiktų atėjo su policija. Pasijutau kraupiai.
Supratimas, jog prie žmogaus galėčiau prisirišti, ateidavo pernelyg vėlai. Tai buvo mano vienišumo priežastis. Kol atsipeikėjau, atsigavau po išsiskyrimo su Leonardu, praėjo penkeri metai. Pramoginių šokių šokėjas, manęs, kultūros įstaigos vadovės, ilgą laiką nedomino, nepaisant rimtos jo pasirinktos specialybės, dėmesingumo, išprusimo, spartaus kilimo į šio meno, tada dar nevadinto sportu, aukštumas. Šio pomėgio atstovus laikiau pernelyg nepatikimais. O gal koją pakišo mano puikybė - Leonardas buvo už mane jaunesnis. Mes bendravome kaip vienas kitą dominantys bičiuliai. Leonardas bandė šiuos santykius padaryti rimtesnius.
Kai įvardijau jį kaip mane dominantį vyriškį, jis buvo nutaręs pasikliauti savo šokių partnere. Pats aiškino, kad, nors nejaučiąs vidinio ryšio, matąs, kad jiems drauge bus lengviau. Be to, ir trauktis nebuvo kaip. Jis ruošėsi tapti tėvu. “Tu vis bėgai, ji kabinosi. Moters valia stipresnė negu vyro”,- aiškino netikėtai mano didžiąja gyvenimo meile tapęs prarastas vyriškis. Nuo tada prieš akis kilo ne abejonės, o jo privalumai. Nerimas prakiurdė skrandį, vėliau ir žarnyną, nuvedė mane į ligonines, sanatorijas. Tokiose įstaigose taip pat apstu progų susipažinti.
Tada man savo širdį siūlę vyriškiai atrodė nereikalingi. Kai vėl atsigavau ir panorau gyvenimo įvairovės, sutikti vyriškiai neprilygo Leonardui. Juose labai stigo gebėjimo kalbėti apie jausmus, racionalumo ir emocionalumo dermės. Prarastas, būdamas toli Leonardas atsijojo visus mano gerbėjus. Pagaliau keli priimtini pasirodę vyriškiai pasitraukė būtent tada, kai man pradėjo atrodyti verti dėmesio - santykiai pradėjo pleišėti pakankamai nesutvirtėję.
Keli buvę kandidatai į mano gyvenimo palydovus, matydami, kaip džiaugiuosi darbu, puikiai sutvarkytu butu, sodu, dažnomis kelionėmis, ištaria, gal su manimi būtų laimingesni nei savo šeimose. Tai pakursto savimeilę, bet nepadeda ką nors pakeisti. Nors gal to nė nenoriu. Kokia dabar prasmė?
Dažnai buriu savo jaunesnėms kolegėms. Matydama jų blaškymąsi ir kortų rodomą užsimezgantį rimtą ryšį su vyriškiais, raginu nepraleisti paskutinio šanso. Kelias, regis, įtikinau: per jubiliejų manęs pasveikinti jos atvyko su savo šeimomis.
Laima
