Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2004-11-09
Svetima tarp savų
Užaugau vadinamojoje geroje šeimoje. Vadinasi - nuobodžioje. Mano vyresnioji sesuo buvo pavyzdinga mergaitė, tačiau mane tokia būti reikėjo versti. Aš buvau smalsi, todėl su kitais vaikais išlandžiodavau ne tik apleistų namų palėpes, bet ir šilumines trasas. Namo iš mokyklos eidavau beveik dvi valandas, nors išties kelio tebuvo septynios minutės. Nenorėdavau eiti, nes ten privalėjau paklusti nusistovėjusiam ritmui.
Gimus broliui, tas ritmas man tapo itin nepalankus. Vyresnioji pavyzdingoji sesuo lankė muzikos mokyklą, šachmatininkų būrelį ir baseiną, todėl laiko būti aukle, tėvų supratimu, ji neturėjo. Aš, jų manymu, buvau visiškai laisva, nes, nuėjusi į kurio nors būrelio užsiėmimus mėnesį ar du, pareikšdavau, kad man ten nepatinka. Kartą jie mėgino mane priversti lankyti baleto studiją bent metus, esą priprasiu ir patiks. Iš namų aš išeidavau, bet iki studijos buvau nuėjusi gal du kartus.
Kai tėvams prireikė nemokamos auklės, visa tai atsigręžė prieš mane. Aš nepersistengdavau mokykloje, neturėjau visuomeninių įsipareigojimų, nelankiau būrelių. Atimti iš manęs tai, ką labiausiai branginau, - laisvę, jiems atrodė net paranku. Nereikės jaudintis, kai nežinia kur ir nežinia su kuo dingstu kelioms valandoms.
Iš pradžių dar mėginau išsisukti - po pamokų negrįždavau tol, kol mama pavėluodavo į darbą arba, palikusi rėkiantį brolį, kitame kambaryje žiūrėdavau televizorių. Specialiai praverdavau duris į laiptinę, kad kaimynai išgirstų ir apskųstų tėvams. Gal taip jie supras, kad aš visiškai netinku auklės pareigoms?
Tėvai mane porą kartų sumušė. Su dulkių siurblio laidu per plikas kojas, iki rumbais iššokančių mėlynių. Pamokančiai sakė, kad taip jie tikisi mane išauklėti. Jaučiausi neteisingai įskaudinta ir pažeminta. Aš juk negalėjau apsiginti, neturėjau ir kur išeiti, privalėjau susitaikyti su esama padėtimi.
Auginau brolį, o paskui sesers vaikus. Pirmojo mūsų pavyzdingoji susilaukė vos baigusi vidurinę mokyklą, o antrojo - po kelerių metų.
Puikioji ir gabioji tėvų mergaitė buvo labai nelaiminga, kad negali studijuoti, todėl jos vaikus tėvai nutarė išauginti patys. Sesuo pasiimdavo juos iš tėvų kaip iš savaitinio vaikų darželio - penktadienį vakare. Tačiau vyresniosios dukrelės gelbėtojai dirbo, tad sugrįžus iš mokyklos rūpintis mažyliais tekdavo man.
Netekau žado išgirdusi tėvų pasiūlymą studijuoti vakariniame skyriuje. Juk sesuo buvo bebaigianti studijas stacionare, negalima trukdyti jų laiku užbaigti. Man - koks skirtumas, juk tik pati pradžia. Tėvai mane fiktyviai įdarbins, aš visą dieną galėsiu būti namie, o vakare eisiu į paskaitas. Ir visiems bus gerai. Žiūrėjau į juos ir tylėjau.
Jiems visiškai nerūpėjo, ko reikia man. Jie nenorėjo suprasti, kad jau ne vienerius metus aš praktiškai neturiu savo gyvenimo. O aš nenorėjau studijuoti bet ką ir vėliau gyventi taip nuobodžiai, kaip gyveno jie.
Tąsyk pratrūkau, pasakiau artimiesiems viską, ką būdavau priversta nutylėti, ir išėjau iš namų. Jie manęs neieškojo ir aš visą vasarą praleidau, kaip norėjau.
Su draugės, kuri mane priglaudė savo kambaryje, broliu studentu ir jo draugais išvažiavau prie jūros, o paskui su ta pačia kompanija - į Vilnių. Vaikinai rūpinosi manimi, surado laisvą vietą savo kurso draugių kambaryje bendrabutyje.
Užsidirbdavau prižiūrėdama vienų turtingų žmonių vaikus. Jie mane pamėgo ir po pusmečio pasiūlė apsigyventi jų namuose. Ten man buvo gera, nes šeimininkai gerbė mano laisvalaikį, neprieštaraudavo, kad mane lankytų draugai.
Kai jų berniukai paaugo, likau tvarkyti namų. Už kambarį nieko nemokėjau, dar gaudavau algą ir dovanų. Jiems reikėjo patikimo ir kaip jie sakė, nuostabų maistą gaminančio žmogaus. Neakivaizdžiai baigiau ekonomikos ir teisės studijas. Mokslai man sekėsi taip gerai, kad abu diplomus gavau paspartintai.
Pramokau anglų bei prancūzų kalbų, nes tuose namuose buvodavo daug užsieniečių. Išgyvenau keletą meilės istorijų. Kai sutikau savo gyvenimo meilę, buvau jau subrendusi visomis prasmėmis moteris. Tačiau mano vyrui ir nereikėjo jauniklės. Buvo tokią vedęs anksčiau.
Aš neišsigandau trečiosios žmonos titulo. Dabar esu laiminga, viskuo aprūpinta, sukiojuosi geroje draugijoje, auginu gražutę dukrytę. Tik retkarčiais pagalvoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei būčiau likusi tarp savų, kurie man buvo mažiau dėmesingi už svetimus.
Danguolė
