Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2004-09-07
Tylos dienos
Mano vyras vėl su manimi nekalba. Nieko nesako, neklausia ir neatsakinėja į klausimus. Tai atsitinka ne pirmąsyk, todėl taip labai, kaip prieš ketverius metus, nesijaudinu. Pati sau spėlioju: sriuba buvo neskani, blogai išlyginti marškiniai ar poromis po skalbimo mašina nesudėliotos jo kojinės. Ne, jis ne koks monstras, verčiantis moterį vergauti. Jis dirba ir uždirba už du, o aš šeimininkauju namie. Kol trys mūsų vaikai maži - du pradinukai, o vienas tik pradėjo eiti į vaikų darželį, mums taip geriausia.
Įdomiausia ne tai, kad priežastis gali būti bet kuri iš išvardytųjų ar tokia pat nereikšminga. Kartais visa tai atsitinka, bet tylos efekto nesukelia. Kai jis pirmąsyk nutilo kelioms dienoms, išsigandau, maniau, susirgo. Klausinėjau ir verkiau, o jis tik akis vartė. Puoliau prie telefono kviesti greitosios, galvojau - insultas žmogų ištiko, o jis nuspaudė telefono svirteles. Pratylėjo pusantros paros, o paskui tarsi niekur nieko vėl prabilo. Pabijojau iškart klausti, kas buvo atsitikę, - dar vėl nustos kalbėjęs. Pamaniau, kad darbe kas nors įvyko, susinervino ir nutarė geriau patylėti, o ne ant visų rėkauti. Guodžiausi mintimi, kad kitų vyrai tokiais atvejais prisigeria ir dar namuose viską išdaužo.
Antrą kartą tas pats įvyko, kai jau buvau pamiršusi apie pirmąjį. Pas mane kaip tik turėjo ateiti draugė, aš skubėjau baigti tvarkytis ir norėjau suspėti iš formos išimti pyragą, todėl į vyro elgesį dėmesio neatkreipiau. Jis įlindo į miegamąjį ir nepasirodė svetainėje net pasisveikinti. Paskui skubėjau suguldyti vaikus, suplauti indus po vakarienės ir vėl neatkreipiau dėmesio į jo nekalbumą. Buvau taip pavargusi, kad užmigau vos atsigulusi. Tik rytą supratau - jis vėl nebešneka.
Tąsyk pagalvojau, kad galiu ir toliau apsimesti, jog nieko nepastebiu. Gal tada ta slegianti tyla bus trumpesnė. Kur tau - ji užsitęsė net tris dienas. Vos išlaikiau augančią įtampą. Atrodė, kad būsiu ką baisaus ir neatleistino jam padariusi. Ant savo kailio nepatyręs negali suprasti, kaip jaučiasi žmogus, su kuriuo nebesišneka pats artimiausias ir brangiausias asmuo.
Trečias kartas buvo gal po metų. Jis vėl nutilo netikėtai, be man aiškios priežasties. Mėginau jį aprėkti, paaiškinti, kaip jaučiuosi, verkiau ir daužiau lėkštes. Į šiaip man visiškai nebūdingą elgesį jis niekaip nesureagavo. Tik kai priekaištaudama atsekiau paskui jį į miegamąjį, vyras užsidarė vonioje.
Nebeištvėrusi vėlyvą vakarą išlėkiau pas jo motiną, savo anytą. Gal ji man ką paaiškins, o gal taip prasideda rimta liga. Nebegalėjau būti viena su spiečiumi mane apnikusių minčių, atrodė, kad griūva visas mano pasaulis, iki tol laiminga šeima. Jaučiausi visiškai bejėgė ką nors pakeisti.
Anyta įpylė man brendžio, išvirė arbatos ir išklausiusi mano skundų, paliepė nusiraminti ir negraužti savęs. Iki tol mūsų santykiai šiluma nepasižymėjo, ji man atrodė uždaroko būdo. Mes, kaip dvi moterys, nebuvome dorai pasišnekėjusios. Ir tuomet nebūčiau pas ją atbėgusi, jei mano mama, kaip tyčia, nebūtų išvažiavusi į sanatoriją. Ir jai aš neskubėdavau guostis - buvau įpratinta savo problemas spręsti pati.
Tą vakarą anyta papasakojo, kad mano vyras tylos dienų tradiciją perėmė iš savo tėvo, kaip tas - iš savojo. Visi tos giminės vyrai buvo labai temperamentingi ir pavydūs. Vyro prosenelis nepelnytai viso kaimo akivaizdoje išplūdo savo jauną žmoną Ji, pasiėmusi jų pirmagimį, išėjo iš namų. Dingo kaip į vandenį, prosenelis nesurado jos nei gyvos, nei mirusios. Tais laikais toliau, į didesnį miestą nukeliavusi moteris galėjo pradingti visiškai be žinios, o gal jai išties kas negero atsitiko.
Prosenelis kelerius metus kankinosi, pasninkavo, pėsčias vaikščiojo po visus atlaidus, apleido savo ūkį. Jis jautėsi kaltas dėl visų galimų savo mylimos moters ir sūnaus nelaimių. Neapsikentusi giminė ir parapijos klebonas kažkaip jį įtikino, kad jis - našlys, ir po kelerių metų jis darsyk vedė.
Vyro senelis buvo jau iš tos antrosios santuokos. Prieš jo vestuves jo tėvas papasakojo apie savo jaunystės tragediją ir griežtai prisakė nekelti prieš savo moterį balso. Šis taip ir darė, kartais nutildamas dienai, o kartais kelis kartus per savaitę - kaskart, kai norėdavo dėl ko nors priekaištauti ar apėmus pavydui. Pakakdavo, kad koks jaunesnis bernas blykstelėdavo baltadante šypsena prieš šeimininkę ar užklydęs pakeleivis pakalbindavo ją prie šulinio.
Mano šešuras tą tradiciją pratęsė, bet anytai apie tokią jos būsimojo vyro keistenybę papasakojo dar prieš vestuves. Ta tyla - iš meilės ir baimės be reikalo įskaudinti.
Sugrįžusi namo, priėjau prie vyro, pabučiavau į skruostą ir pasakiau “Ačiū”. Kai jis vėl nutils, priėjusi apsikabinsiu, paglostysiu ranką ir tyla, manau, truks ne dienas, o valandas.
Jovita
