Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2003-09-15
Moteriškas kolektyvas
Sakoma, kad metams bėgant žmogus išmoksta būti tolerantiškesnis, ramiau reaguoti į akibrokštus. Man tai nepavyksta. Mano vyras ilgai dirbo vyriškame kolektyve. Kartais namuose nuskambėdavo gruboki keiksmažodžiai, vyras dažnokai kėlė toną ne tik kalbėdamas su vaikais, bet ir su manimi. “Kitaip su statybininkais nesusikalbėsi. Kol nesurinki, neužkeiki, tol jie negirdi. Trenki kumščiu, pakeli balsą, žmogus atsisuka ir paklausia: “Tu kažką sakei?” - vyras aiškindavo savo triukšmingumo priežastis.
Svarbiausia, kad negalėjau jo įprašyti nueiti pirkti naujų drabužių. Vis atsakydavo: “Man nereikia, pakanka turimų”. Net prie mano pirktų pratindavosi ilgokai, pradėdavo dėvėti tik maždaug po pusmečio. Vieno mano pirkto megztinio vyrui prireikė tik po trejų metų.
Po keliolikos metų darbo vyriškame kolektyve maniškis tapo kompiuterininku kitame, kuriame dominavo moterys. Netrukus pajutau daug pokyčių. Vyras atkreipė dėmesį į drabužius. “Šito megztinio nenešiosiu, man netinka”, - tai buvo labai netikėti žodžiai. Ne mažiau nustebino tai, kad keletą drabužių jis nusipirko parodose, pradėjo naudoti senokai gulėjusius kvepalus. Greitai įsigijo kelių rūšių naujų.
Vyro jau nereikėjo paraginti nueiti nusikirpti plaukų, jis pasitempė, nusipirko porą naujų kaklaraiščių, pradėjo žvilgčioti į veidrodį, tai anksčiau darė, regis, tik skusdamasis. Pasikeitė ir jo balso intonacijos, pokalbiai telefonu su kolegomis tapo žaismingi, sakyčiau, net flirtuojantys. Ar gali moteris jaustis rami girdėdama, kai vyras sako turįs važiuoti nupirkti gėlių kolegėms, ar matydama, kai vakare, grįžus namo, iš jo automobilio išlipa dama ir šiltai pamoja jam atsisveikindama. (Vyras sako, kad tai kaimynystėje gyvenanti bendradarbė.) Arba kai nuperka šūsnį atvirukų ir rašo sveikinimus Valentino dienai? O dar darbas savaitgaliais, dažni gimtadieniai, svarbiausios metų šventės, įvairūs pokyliai...
Bandžiau kalbėti su vyru apie savo nerimą, šis tik nusijuokė: “Negi tu nori, kad su kolegėmis elgčiausi kaip su statybininkais. Kitas kolektyvas, kitoks bendravimas”.
Negalėjau su tuo nesutikti, bet mano nerimas nenuslūgo. Jaučiu, kad tas “moteriškas kolektyvas” mane kažkaip stumia iš vyro gyvenimo, kad tampu jam mažiau svarbi. Štai ir praėjusį pirmadienį jis pasakė, kad šeštadienį vėl dirbs, tai dabar pasitaiko dažnokai. Su tuo susitaikiau. Šį savaitgalį aplankyti tėvų su vaikais vėl važiavome autobusu. Mums grįžus namo, maniškis prabilo su kolegomis buvęs tekstilės parodoje. “Kodėl nepakvietei manęs?” - papriekaištavau. “Iš anksto nesirengėme, penktadienį sutarėme, kad mums be šeimų paprasčiau. Negi galėjau būti balta varna?” - sakė maniškis. Anksčiau jo į parodas negalėjau ištempti.
Kai išsipasakojau draugei, ši nusijuokė: “Jūsų intymus gyvenimas nekelia nerimo? Tada nesijaudink, viskas tvarkoje. Kas blogo, jeigu jis namuose rašo Valentino dienos sveikinimus keliolikai kolegių? Blogiau būtų, jei paslapčia pakviestų į kavinę”. Ir ilgokai aiškino, kad moteriškame kolektyve maniškis pasijuto vyru, išmoko domėtis savimi ir pastebėti moteris, žodžiu, daug gero. Ragino nepriekaištauti dėl naujų drabužių, kvepalų, patarė pasitempti pačiai.
Suprantu, kad, regis, nieko neįvyko. O man tarsi žemė slysta iš po kojų, einu iš proto. Intuicija sako, kad jis kažkuo susižavėjo. Mano nerimas be pamato? Tad kodėl jis kamuoja vis stipriau?
Dabar vėl sužinojau, kad profesinę šventę vyro kolektyvas švęs be antrųjų pusių. Nei žmonos, nei vyrai nepageidaujami. Vyras vėl namo grįš tik vidurnaktį. Vėl kartu su juo prie namų išlips moteriškė ir pamojuos jam. Vyras pasakos, kad smagiai prisišoko, linksmai praleido laiką. Vėl tylėti, net matant lūpdažių dėmes ant jo skruosto? Nekalbėti, kad tokie vakarėliai mane labai skaudina, verčia nerimauti dėl mūsų tolimo, vis dažniau atskirai leidžiamo laisvalaikio? Paklausti, ar jis pastebi, jog kultūringai išgėręs grįžta bent porą kartų per savaitę?
Loreta
