Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimas šalia juodojo aukso
2005-10-22
Prieš keliasdešimt metų už Uralo iškilę naftininkų miestai tebevilioja ieškančiuosius geresnio uždarbio
Sibiras, lietuviams primenantis vieną skaudžiausių mūsų tautos istorijos puslapių, Rusijoje, ko gero, yra sotaus gyvenimo sinonimas. Ir nenuostabu, nes būtent už Uralo glūdi naftos klodai, kurie, kaip šventai tiki šios valstybės piliečiai, yra neišsemiami. Su šia Rusijos dalimi iki šiol siejama ir visos šalies gerovė bei įtaka pasaulyje, kur kaip niekad anksčiau gyvenama pagal naftos kainų diktuojamą tempą.
Tyla - gera byla
Vos prieš dvejus metus Sibirą buvo galima vadinti Rusijos oligarchų, valdančių naftos telkinius, sostine. Čia dažnai reziduodavo ir “Jukos” vadovas Michailas Chodorkovskis, kuriam juodasis auksas padėjo susikrauti įspūdingą turtą ir užsitikrinti įtakingiausio žmogaus Rusijoje titulą.
Šiandien ir “Jukos”, ir jo buvusio vadovo pavardę naftininkai taria gana atsargiai. Oficialiai vengiama komentuoti stambiausios privačios Rusijoje kompanijos žlugimą ir Kremliaus veiksmus. Sibire ir šiuo metu pripažįstama, kad M.Chodorkovskis buvo labai talentingas verslininkas, tačiau jis neva metė iššūkį aukščiausiems šalies vadovams ir pralaimėjo, praradęs ir pinigus, ir laisvę.
Pastaroji istorija, regis, tapo tikra pamoka kitiems naftos magnatams, kurie arba akivaizdžiai demonstruoja prielankumą Kremliui, arba skelbiasi užsiimantys “tik bizniu, o ne politika”. Naftininkai šiuo metu kaip niekad vengia bet kokių sąsajų su žlungančia kompanija ir tikina sąžiningai mokantys milijoninius mokesčius į valstybės biudžetą.
Tuo tarpu Sibire, savo ištekliais vis dar maitinančiame visą didžiąją valstybę, gyvenimas teka visai kitu ritmu nei kitose Rusijos dalyse.
Miestai kilo iš pelkių
Nemažai Sibiro miestų galima pavadinti dirbtiniais, kurie prieš kelis dešimtmečius buvo įkurti plynoje, tačiau labai vertingoje vietoje - ten, kur aptikta juodojo aukso. Nižnevartovskas - vienas iš tokių “monomiestų”, pastatytų naftininkams apgyvendinti.
Žinant, kad dabar jau 250 tūkst. gyventojų turintis miestas iškilo tiesiai ant pelkės, galima suprasti, kodėl Nižnevartovsko statytojai vadinami didvyriais ir lyginami su garsiojo BAM’o tiesėjais. Miestas intensyviai pradėtas statyti 1966-aisiais, netrukus po to, kai geologai paskelbė sensacingą žinią - netoli Samatloro ežero 2 km gylyje atrasta nafta.
Visoje tuometinėje plačiojoje tėvynėje buvo ieškoma savanorių statytojų, primygtinai raginant prisidėti prie dar vienos pasaulį nustebinsiančios komjaunuoliškos statybos. Tie, kurie su jaunatvišku entuziazmu suskubo krautis lagaminų, vargu ar įsivaizdavo, kokiomis sąlygomis teks dirbti. Visos statybinės medžiagos, įranga, maisto produktai ir net paštas būdavo plukdomi Obės upe, šalia kurios ir kilo miestas. Deja, dėl atšiauraus Vakarų Sibiro klimato navigacija Obe trukdavo vos penkis mėnesius. Likusį laiką, temperatūrai nukritus iki -40-50 laipsnių šalčio, upė būdavo sukaustyta ledo.
Keliai kainavo milijonus
Pirmasis miesto statybų etapas buvo itin sudėtingas. Statytojams teko murkdytis vandenyje, neretai jiems nepadėdavo net “vezdiechodai”, kuriuos, kaip ir kitą techniką, pelkės tiesiog “prarydavo”.
Ypač sunkiai teko tiesti kelius. Jiems numatytose vietose pirmiausia būdavo suklojami medžiai ir užpilami smėliu, iškastu iš tų pačių pelkių bei Obės dugno. Žvyrą užversdavo tik paklojus dar vieną medžių ir smėlio sluoksnį. Tokiu “žvyrkeliu” kurį laiką važinėdavo technika, kad kelias “susėstų”. Tik maždaug po metų, įsitikinus, kad pelkė nebepavojinga, kelias būdavo užklojamas betonu. Dažniausiai prireikdavo dar vieno betono sluoksnio, ant kurio jau būdavo klojamas asfaltas.
Nižnevartovske iki šiol kalbama, kad nutiesti vieną kilometrą asfaltuoto kelio per pelkes sovietų valdžiai atsieidavo net 2 mln. rublių.
Ne ką lengviau ant pelkių kilo daugiabučiai namai. Iš pradžių miesto statytojai apsigyveno mediniuose dviaukščiuose namuose. Tik vėliau ant polių buvo pastatyti blokiniai daugiaaukščiai. Pirmasis blokinis Nižnevartovsko namas taip pat turi savo istoriją - jis tebuvo pastatytas iki 4 aukštų, nes paskutiniajam pritrūko statybinių medžiagų, o kol jos būtų atgabentos upe, prasidėtų ilgus mėnesius trunkanti žiema. Projekto autoriai, pasitarę su Maskva, nutarė užbaigti statybas ties ketvirtuoju aukštu ir į daugiabutį leido įsikelti naujakuriams.
Gyvenamųjų namų statyba itin įsibėgėjo 1980-aisiais, kai iki Nižnevartovsko buvo nutiestas geležinkelis, kuriuo iš Maskvos buvo gabenamos statybinės medžiagos. Vietos gyventojai tuo metu pastatytus daugiabučius vadina “maskvietiškais” ir geru žodžiu mini Maskvos olimpiadą, kuriai rengiantis pamaskvėje buvo pastatytas statybinių medžiagų fabrikas, vėliau “maitinęs” ir Vakarų Sibirą.
Tačiau statytojams ne visada pavykdavo pergudrauti gamtą. Žmonės pasakoja savo akimis matę, kaip šalia jau pastatyto namo dirbantis traktorius per kelias akimirkas prasmegdavo staiga atsivėrusioje pelkės akiduobėje.
Apie tokių statybų aukas vietiniai linkę nutylėti. Tačiau šalia kelio, nutiesto nuo miesto iki telkinių, kas kelis kilometrus stovi paminkliniai akmenys, su nuotraukomis ir pavardėmis tų, kuriems Vakarų Sibiras tapo paskutiniąja tragiškai nutrūkusio gyvenimo vieta.
Gatvėse buvo pilna narkomanų
Dauguma Nižnevartovsko gyventojų už Uralo planavo padirbėti kelerius metus, o užsidirbę pinigų grįžti į Didžiąją žemę - taip naftininkai vadina anapus kalnų esančią europinę Rusijos dalį. Tačiau, metams bėgant, nemažai naftos gavybos įmonių darbuotojų čia sukūrė šeimas, užaugino vaikus, o planuoti metai dveji virto dešimtmečiais.
Statistika liudija, kad kas antras Nižnevartovsko gyventojas dirba naftos pramonės įmonėse. Kadangi čia žmonės uždirba ne ką mažiau nei Maskvoje, naftininkų miestai traukia ir naujų rinkų ieškančius verslininkus, ir bedarbius.
Vis dėlto juodų istorijos puslapių būta ir šiuo metu viename labiausiai klestinčių Rusijos miestų. Vos prieš dešimtmetį šalį sukrėtusi ekonominė krizė smogė ir naftininkams, kurie liko ir be darbo, ir be atlyginimų.
Bendrovės “TBK-BP Vakarų Sibiras” direktorius Olegas Namas prisiminė, jog tuo metu Nižnevartovskas išgyveno gilų socialinį sukrėtimą: “Gatvėse vakarais buvo pilna narkomanų, nemažai jaunų žmonių tiesiog neturėjo kuo užsiimti, todėl nuėjo ne pačiais geriausiais keliais. Kriminalinė padėtis kasmet vis prastėjo”.
Atsigavus naftos gavybai, pragyvenimas ir miestuose, ir srityje ėmė kilti. Naftininkai giriasi kasmet skiriantys nemažai lėšų kultūros bei sporto renginiams, statomi nauji teatrai, net maldos namai. Taip verslininkai stengiasi sukurti kuo geresnę aplinką jaunoms šeimoms, kurių Vakarų Sibire - dauguma.
Nižnevartovsko gyventojai išdidžiai pasakoja, kad neseniai pastatytuose koncertų rūmuose jau buvo apsilankiusios kone visos Rusijos estrados žvaigždės, o ateityje tikimasi prisivilioti ir pačią Alą Pugačiovą.
“Sibiro miestai neturi tautybės”, - tikina vietos gyventojai. Vien tik Nižnevartovske suskaičiuojama 102 tautybių bendruomenės, nors apie pusė gyventojų yra rusai. Mieste šalia keleto cerkvių jau yra ir dvi mečetės, o artimiausiu metu turėtų iškilti Centrinė miesto mečetė, kur vienu metu galės melstis 1,5 tūkst. tikinčiųjų. Ilgamečiai gyventojai net neabejoja, kad Nižnevartovske būtų galima surasti net ir lietuvių.
Senieji gyventojai kelia reikalavimus
Vis dėlto Nižnevartovskas neatsirado visiškai negyvenamoje vietoje. 1909 metais dešiniajame Obės krante buvo įkurta medinė prieplauka, šalia kurios gyveno kelios senųjų vietos gyventojų šeimos. Jos vertėsi žvejyba, medžiokle bei augino elnius.
Dabartiniai naftininkai taip pat turi paisyti vietos gyventojų - chantų - interesų. Vietos valdžia seniesiems Sibiro gyventojams dar prieš daug metų buvo paskyrusi po nemenkus žemės sklypus, kur chantai iki šiol augina elnius bei laikosi iš kartos į kartą perduodamų gyvenimo būdo tradicijų. Nors oficialiai šie žmonės nėra žemės savininkai, pagal vietos įstatymus naftininkai turi gauti jų pritarimus bet kokiai savo veiklai.
O.Namas pripažino, kad už leidimus nusitiesti kelią ar vykdyti naftos paieškos darbus su vietos gyventojais vyksta intensyvios derybos.
“Vieniems mokame sutartą didesnę sumą per metus, kitiems - mažiau, bet kas mėnesį. Mes jiems statome namus, perkame elnius, transporto priemones”, - teigė O.Namas, neslėpęs, jog kai kurie gyventojai net nesistengia dirbti, tikėdamiesi solidžias sumas “išsimušti” iš naftininkų.
Senųjų Sibiro gyventojų - chantų ir mantų - šiuo metu visoje Tiumenės srityje gyvena vos keli tūkstančiai, tačiau būtent nuo šių tautelių pavadinimų kilo Chantymansisko autonominės apygardos pavadinimas. Dar sovietiniais metais valdžia jiems siūlė pastatyti namus, tačiau chantai ir mantai nesusigundė civilizuoto gyvenimo malonumais ir iki šiol tebesilaiko senųjų tradicijų. Tiesa, kai kuriems seniesiems gyventojams neberūpi nei tradicijos, nei kultūra - neatsispyrę svaigalų pagundai jie jau yra pasiekę patį gyvenimo dugną.
Meškų išdaigos
Pastaraisiais metais į Tiumenės sritį viliojami ir užsienio turistai, kuriems siūlomos pažintinės kelionės Obės upe, aplankant kelis Sibiro miestus. Sibiro glūdumos traukia ir aistringus medžiotojus, kurių čia suplūsta ne tik iš visos Rusijos, bet ir iš užsienio. Dažniausiai jų laimikiu tampa laukiniai paukščiai, briedžiai, elniai, o kartais - net ir meškos.
Apie Tiumenės srities miškuose gyvenančias meškas sklando kone legendos. Anot naftininkų, kai kurie gyvūnai net įsidrąsina prisiartinti prie pat naftos telkinių ir pasisukioti prie valgyklos langų.
“Meška ant žmogaus gali pulti tik pajutusi grėsmę arba siekdama apginti savo vaikus”, - tikino vienas aistringas medžiotojas, įrodinėjęs, kad šių gyvūnų medžioklė yra griežtai kontroliuojama ir galima tik išsipirkus vienkartinę licenciją.
Jis pasakojo taigoje turįs nedidelį medžioklės namelį, iki kurio per pelkes tenka pėsčiomis kulniuoti apie 15 kilometrų: “Kiekvieną rudenį, prasidedant medžioklės sezonui, iki namelio einu labai nerimaudamas, nes nežinau, ką ten rasiu. Jau kelerius metus iš eilės namelį randu išdaužytais stiklais. Viduje stovintis stalas būdavo apkramtytas, o nedidukė dujinė viryklė iš viso dingusi. Tesugebėjau išsiaiškinti, kad kasmet čia apsilanko meška, kuri sugeba įsibrauti į vidų pro langą, apgraužia maisto kvapu įsigėrusį stalą ir kažkodėl išvelka dujinę viryklę. Spėju, kad ją vilioja riebalų likučių kvapas”.
Tačiau taigoje medžiotojams didesnį pavojų kelia ne meškos, o pelkės. Anot vietinių, net žiemą, taigą užklojus storam sniego sluoksniui, pelkėse lieka neužšąlančių vietų, vadinamų “langais”. Patekus į šias akiduobes, išsigelbėti neįmanoma.
Naftos bus?
Apskritai naftininkai gyvenimu Sibire nesiskundžia. Kas mėnesį uždirbdami apie 20 tūkst. rublių (maždaug 2 tūkst. litų), jie gali pasigirti dvigubai didesniu atlygiu nei biudžetinėse įstaigose dirbantys gyventojai.
Didžiosios naftos kompanijos kiek įmanydamos stengiasi išlaikyti savo darbuotojus, todėl jiems sumoka už skrydžius į gimtąsias ar atostogų vietas, kad ir kur jos būtų - Rusijoje, Baltarusijoje ar net Lietuvoje.
Klausimas, kiek ilgai gali gyvuoti Nižnevartovskas ir kiti Vakarų Sibiro miestai, jeigu šalimais esantys naftos klodai bus išsemti, naftininkams kelia šypseną ir nuostabą. Vietiniai tvirtai įsitikinę, kad juodojo aukso tikrai užteks ir jų vaikams, ir anūkams, o iki to laiko neabejotinai bus surasti nauji naftos telkiniai, ir Sibiras vis klestės.
