Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Gintaras EINIKIS
2002-12-14
Darius SĖLENIS
“Neužvedžiau automobilio... - pasiteisino dėl pavėlavimo ir viename Kauno restorane užsisakė ukrainietiškų barščių, naminių salotų ir silkės. - Na, kalbam... Penkiolikos minučių užteks?” Deja, neužteko ir 50 minučių, nes šis aukštas ir puikiai mūsų šalyje žinomas vyras yra, švelniai tariant, nekalbus. Tad reikėjo pamažu traukti žodelį po žodelio. Tiesa, pokalbio pabaigoje jis šypsodamasis pasakė: “Na, gerai, galiu tau parduoti teises į knygą, kurią kada nors parašysiu. Ji bus skandalinga, ir niekas netikės, kad taip iš tiesų galėjo būti...” - kalbėjo 33 metų Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės ir Kauno “Žalgirio” krepšininkas Gintaras EINIKIS.
- Koks jausmas po daugelio metų grįžus į Kauną?
- Geras. Grįžau į namus.
- Bet Rusijoje gerai.
- Lietuvoje geriau. Čia - šeima. Turėjau keturis mėnesius atostogų, įpratau ir niekur nenorėjau išvažiuoti.
- Vasara buvo audringa?
- Visko buvo.
- Tradiciškai pagal Einikį?
- Nu, nea... Na, penktadienį ir šeštadienį priklausė praleisti linksmai su draugais, šeima.
- Gintaras prieš dešimt metų ir dabar. Skirtumą jauti?
- Aišku. Labai pasikeičiau. 90 procentų.
- Kuo?
- Subrendau jau... Kiek buvo galima... - šyptelėja.
- Kiek galima ką? Gerti?
- Ne... Jei visi gertų, kiek geriu aš, Lietuvoje nebūtų nė vieno girtuoklio. Tai išpūstas burbulas.
- Gintaras geria retai, bet audringai ar dažnai, bet po truputėlį?
- Dabar visai negeria.
- Ir cigaretėms - ne?
- Ir cigaretėms “ne”. Man jau 33 metai, laikas susirūpinti sveikata. Kai tai netrukdydavo, buvo galima. Dabar jau reikia atsisakyti: arba krepšinio, arba...
- O ta mintis atėjo po kažkokio įvykio?
- Kai sukako 30 metų.
- Išrinktum audringiausius gyvenimo topus?
- Kokie ten topai...
- Na, pavyzdžiui, išgėręs už vairo bėgai nuo policijos...
- Kada? - išpučia akis. - Pagavo mane? Iš kur žinai?
- Praeity buvo tokių dalykėlių...
- Na, sustabdydavo išgėrusį... Na, kažkada su “aštuntuku” bėgau. Bet pabėgau...
- Su pirmuoju savo automobiliu? Po to daug pakeitei mašinų?
- Keturias, gal - penkias.
- Esi išrankus...
- ...Kam? - akyse šmėkštelėja velniukai.
- Apie moteris vėliau...
- (Nusijuokia)... Prie mašinų taip pat prisirišu.
- Kuo dar pasikeitei?
- Atėjo ramybė, noriu sėdėti namuose. Vasarą kur nors išeidavau dažniau.
- Tačiau skandalingumo etiketės iš oro Tau niekas neužkabino.
- Kažkur pagavo ir prilipo ši etiketė. O nusikratyti sunku... Šventimui yra skirta vieta ir laikas. Ir dabar galima, bet vyksta sezonas. Pasibaigs ir švęsime kiek tik reikės: tris, keturias dienas... Žinoma, jei bus ką švęsti. Cigarečių irgi neišmečiau. Padėjau į spintą, gal prireiks?
- Kada surūkei paskutinę?
- Kai vėl pradėjau sportuoti su “Žalgiriu”. Per pirmą treniruotę supykino ir iškart cigaretę išmečiau.
- Beje, ar tiesa, kad su “Žalgirį” treniravusiu savo šalies karatė čempionu estu Salumetsu susipažinai neįprastomis aplinkybėmis. Norėdamas įrodyti savo autoritetą Tavo akyse jis suskaldė plytą?
- Ne, ne... Salumetsas mane... Kaip čia pasakius... Mūsų buvo labai geri santykiai.
- Sako, kad labai sunku tapti Einikio draugu.
- Nemėgstu būti nepažįstamų žmonių kompanijoje, turiu savo ratą.
- O ko reikia norint tapti Tavo draugu: laiko, kažkokio poelgio, “subaliavoti”, dalyvauti orgijoje?
- (Nusikvatoja)... “Subaliavoti” galima, bet orgijų nekeliame. Tapti draugu reikia laiko. Draugų užtenka, bet jų nėra daug. Sugėrovų būna daug. Tačiau dabar draugams neturiu laiko. Pietauju namie, gyvenu uždarai ir 10 valandą jau guliu lovoje.
- Ryto?
- (Šyptelėja)... Ne.
- Tai turi įtakos, jog gyveni Kaune: visi pažįsta, vertina, lydi žvilgsniai ir didesnis dėmesys?
- Ne. Jau Graikijoje tapau ramesnis. Labai retai eidavau net į restoraną.
- Niekada nesijautei vienišas?
- Kai pirmą kartą išvažiavau į Saratovą. “Tašiukas” buvo paruoštas kiekvieną dieną išvykti namo. Bet pripratau.
- Pameni, kai už “Avtodor” žaidei prieš “Atletą” bei “Žalgirį”, dalis žiūrovų skanduodavo: “Viens, du, trys - Einikis...”
- Visą laiką taip buvo. Ir kai už “Žalgirį” prieš “Atletą” žaidžiau. Suprantu žiūrovus ir nekreipiu dėmesio į tokias smulkmenas. Tiesa, kai su Saratovu Kaune žaidžiau prieš “Žalgirį”, kojytės drebėjo. Gavome, ir taškų nepelniau.
- Apie “Avtodor” savininką Rodionovą kalba dažniausiai neigiamai.
- Jis moka sukelti pasitikėjimą. Gudrus.
- Veidmainis?
- (Po pauzės tyliai)... Taip.
- Jis liko daug skolingas?
- Ir nemažai.
- Yra noras viską baigti ir gyventi tik sau?
- Kartais atsikeliu, skauda visą kūną ir noriu viską mesti. Bet kai jaučiuosi puikiai, vėl noriu sportuoti.
- Minėtasis Rodionovas sakė, kad “Einikio širdis plati kaip Volga”.
- Ką reiškia plati? Kuo aš geras? Gerų žmonių yra labai daug. O apie mane reikia klausti kitų.
- Tiesa, kad Tu duodavai vargšams pinigų?
- Iš kur čia ištraukei? Neprisimenu... Milicijai nuolat duodavau, kai mašiną minutei palikdavau neleistinoje vietoje. Eidavau pirkti laikraščio ir rublius užkišdavau už automobilio stiklo... Na, vargšams duodavau vieną kitą šimtą rublių.
- Ir ne vieną nuotykį ten esi patyręs.
- Buvo. Pavyzdžiui, į naktinius klubus manęs dažnai neįleisdavo. Nepraeidavau “feis kontrol”. Kartą tris valandas prie klubo kalbėjau su apsaugininku. Įgijau pasitikėjimą, ir įleido.
- Su CASK krepšininkais buvo sunku?
- Pirmus metus. Na, Panovas ir Vėtra buvo normalūs. Kiti “pasikėlę”.
- Bet Rusijoje Tau patiko?
- Rusijoje buvau jaunesnis. Ir ten daug daug geriau nei... (galvoja)... Lenkijoje. Ten mano kojos daugiau niekada nebus.
- Kas atsitiko Vroclave?
- Ten “nesveiki”... Man atrodo, net visi... Važiavau antrą kartą į Lenkiją - tas pats.
- Jei tari tokius žodžius, įvyko kažkas labai skaudaus?
- Prezidentas nusipirko mane, Fetisovą ir galvojo, kad viską laimėsime... Sportavome nežmoniškai. Psichologinis spaudimas. Jautėmės it kalėjime, nekenčiu būti kontroliuojamas. Per keturis mėnesius Lenkijoje nė karto nebuvau nuėjęs į naktinį klubą, nors žmogus privalo turėti savo asmeninį gyvenimą. Šį sezoną lenkai pakeitė jau šešis krepšininkus. Eidamas žaisti buvau priverstas galvoti ne apie komandinį žaidimą, o apie asmeninę statistiką. Jei pelnydavau 12-15 taškų, savaitę galėjau būti ramus. Jei mažiau, neramia širdimi laukdavau susirinkimo. Kaimynai sekdavo kiekvieną žingsnį. Jei ką nors išgirsdavo, tuoj pat skųsdavo. Žinojo ką valgydavau, kiek surūkydavau cigarečių...
- Beje, o kas įvyko Lenkijoje skrendant lėktuvu? Anot lenkų spaudos, girtas Einikis sulaužė krėslą.
- Sulaužiau. Bet išgėręs nebuvau. Jau atėjęs į lėktuvą sakiau, kad tas krėslas man mažas... Teisme keliais šimtais dolerių nubaudė už chuliganizmą.
- Tave išgelbėjo Graikija?
- Ten labai patiko. Klubas, žaidėjai, jūra, klimatas. Po Lenkijos buvau palūžęs psichologiškai ir kaip žmogus, ir kaip krepšininkas. Praradau pasitikėjimą.
- Tai ne dėl Kazlausko atsisakei žaisti šalies rinktinėje?
- Ne. Norėjau atsigauti.
- Einikis žaidžia gerai tuomet, kai neriboja jo laisvės? Tau reikia leisti kur nors pašėlti, išgerti alaus?
- Aš nenoriu. Vakarais su žmona išgeriu po vieną “čierkutę” “limončelos”. Skanus, citrininis, bet saldus italų gėrimas.
- Bet nekenti diktato.
- Aš... Su manimi reikia gražiai... Su visais žmonėmis reikia gražiai. Net ir reikalaujant reikia kalbėti gražiai. Man jau ne aštuoniolika metų. Reikėdavo griebti, kai buvau paauglys.
- Kokie buvo santykiai su Braziu?
- Geri.
- Blogiau ar geriau, kad žalgirietis vadovavo žalgiriečiui?
- Normaliai. Su juo nekildavo jokių problemų. Rimtai. Tiesa, jis galvojo, kad mes, būdami profesionalai, žaidimo eigoje komandinėje gynyboje patys rasime bendrą kalbą.
- Beje, kazino vis dar liko Tavo aistra?
- Atsisakiau visų žalingų įpročių.
- Kazino - žalingas įprotis?
- Aišku, nes kazino pralaimėjau pinigų.
- Skaičiavai, kiek pralaimėjai?
- Paklaustum, kiek esu laimėjęs. Žaisdavau, nes neturėdavau ką veikti. Pralaimėjau 1000 dolerių.
- Meluoji, nes akyse kryžiukai...
- Žaidžiu nedidelėmis “stafkėmis”.
- Ranka prie širdies?
- Ranka prie širdies, - šypsodamasis. - Neturiu tiek pinigų. Maskvoje kreditinėje kortelėje daugiau kaip 2000 dolerių neturėdavau. “Auksinę” kortelę palikdavau Kaune.
- Esi kazino išbuvęs visą parą? O Suomijoje ten šventei Naujuosius metus?
- Suomijoje buvo. Bet aš ne toks... Neprovokuok... Čia sėdėjau ištisą parą (su Einikiu kalbėjomės “Forte”)... Bet į Las Vegasą noriu nuvažiuoti. Pasiimsiu 10000 ir važiuosiu.
- Turbūt neklausti, ar jau “statei” draugo krepšininko Staniulio įrengtame lažybų punkte?
- Aha. Bet pralaimėjau.
- O už ką statysi: už “Lietuvos rytą” ar “Žalgirį”? Šiuo metu vilniečių galimybės vertinamos aukščiau.
- Ar galiu? Jei kas nors sužinos... Bet už “Statybą”, tiksliau, “Rytą”, nestatyčiau.
- Kita aistra po kazino ir lažybų?
- Kompiuteriai. Šiandien žaidžiau. “Playstation-2”, - pagyvėja. - “Resident Evil”, “Metal Gear Solid”. Labai patiko. Labai greitai baigiau - per savaitę. Su sūnumi krepšinį žaidžiu, 2003 metų “chokę” (ledo ritulį). Sukuriame savo komandas. Sūnus mane aplošia.
- Koks didžiausias Tavo pralaimėjimas?
- (Susimąsto)... Galėjome prieš amerikiečius laimėti Olimpinėse žaidynėse... Buvo ir asmeninių pralaimėjimų, bet jie greitai pasimiršo.
- Pavyzdžiui, muštynės?
- Kelis kartus mušiausi, - rodo randą prie akies.
- “Elvija”?
- “Elvija”, - linktelėja galvą. - Jau rašė, rašė...
- Kuo galima sužavėti Einikį?
- Moterys žavi vyrus...
- Na, pats antrą kartą prisiprašei klausti apie moteris.
- Mane žavi žmona jau keturiolika metų... Į kitas gražu tik pažiūrėti. O Tau kokios patinka?
- Įdomios, žavios, bendraujančios, moteriškos, nesivaržančios. Ir labiau tamsiaplaukės.
- Man patinka normalios, moteriškos. Nepatinka storos, bet nepatinka ir manekenės. Lietuvoje labai daug gražių moterų, bet domiuosi tik žmona. Nors kai kam ir keistai skambėtų.
- O Rusijoje? Nesijautei “pleibojumi”? Rusaitės - žavios moterys.
- Ten krepšinis nepopuliarus. Futbolininkai turi gerbėjų. Tačiau krepšininku būti geriau nei traktorininku.
- Turi galvoje tai, jog gimei kaime?
- Kretingos rajone, Kūlupėnų kaime. Paskutinį kartą ten buvau vasarą. Aplinkiniai reagavo ramiai.
- Dėl kokių savybių Tave “kenčia” žmona?
- Inga, Inga! - šūktelėja greta už sienos sėdinčiai žmonai su sūnumi. - Klausia, kaip tu mane kenti? (“Normaliai kenčiu”, - nusijuokė I.Einikienė.)
- Ar esi laiminga, kad grįžau į Kauną? - vėl žmonos paklausė Gintaras Einikis. - “Labai, - šypsodamasi atsakė žmona. - Bet jis dar kelyje į Kauną”.
- Kai prasikalsti, kuo stengiesi įtikti žmonai?
- Bučkį duodu. Na, dar gėlę.
- O kvepalais, suknelėmis, apatiniu trikotažu nepamalonini?
- Kiek galima turėti kvepalų? Laikai, kai vaikščiodavau į apatinio trikotažo parduotuves, praėjo, nes Lietuvoje yra ko tik nori. Pamenu, kad iš tokių moteriškų parduotuvių išeidavau suprakaitavęs.
- Jei Tau reikėtų pasirinkti: draugai ar šeima?
- Anksčiau būčiau rinkęsis draugus, dabar pirmoje vietoje šeima... Kunigu galėtum būti, - rodo į langą, primenantį sakyklą... - Kalbėtų tau pro langelį apie savo nuodėmes.
- Tu negalėtum?
- Kas čia žino... Dar palauk, gal ateis laikas? Kažkada buvau pas kunigą. Močiutė privertė.
- Beje, o kur Tavo trofėjai ir medaliai?
- Viską paslėpiau. Neparduočiau.
- O už didelius pinigus?
- Kas yra dideli pinigai? Kiek žmogui reikia? Pavalgyti, apsirengti, pramogauti.
- Kas Tau dideli pinigai?
- Jie gadina žmones.
- Tai Tave jie sugadino?
- Aš neturiu daug pinigų.
- Hm, o ką sakyti, tiems, kurie gyvena už 500 litų per mėnesį?
- Čia nesąmonė, nežmoniškai mažai... Tiesa, buvo laikas, kai teko ir man gyventi skolomis, nuo atlyginimo iki atlyginimo... Bet tuomet buvo geri laikai, - nostalgiškai.
- Esi dar kažko nerealizavęs?
- Esu, bet savo fantazijų negaliu pasakyti. Neišsipildys.
- Prietaringas?
- Labai. Jei važiuojant kelią perbėga juoda katė, laukiu, kol kas nors pravažiuos, arba tą vietą apvažiuoju kitu keliu.
- Tavo gyvenimas šiuo metu kyla aukštyn, krenta žemyn ar balansuoja vietoje?
- Kaip krepšininko, jau krenta žemyn... Jau senstu.
- Reikia židinio, supamo krėslo, pypkės ir šiltų šlepečių?
- ...Ir ramios muzikos? Bandžiau Palangoje, bet dar šiek tiek anksti. Turiu ir verslo planų, baigiame įrengti namą ramioje vietoje miške. Gal tokios ramybės norėsiu po 40 metų?
O tu viską nori sužinoti... Na, gerai, galiu tau parduoti knygos teises, kurią kada nors parašysiu. Ji bus skandalinga ir ne visi patikės, kad taip iš tiesų galėjo būti. Pavadinsiu ją “Pukio gyvenimas”.
- Draugams vis dar esi Pukis, kuris kažkada susivėlusiais plaukais atėjo į treniruotę ir gavo šią pravardę?
- Taip.
- Ko Pukis negalėtų atleisti?
- Esu ramus ir atlaidus.
- Užpilčiau sulčių Tau ant kelnių ir nepyktum?
- Gautum į ausį... Ne, ne, juokauju... Negalėčiau atleisti vienintelio dalyko: žmonos neištikimybės.
- Kaip trimis žodžiais apibūdintum Gintarą Einikį?
- Kaip aš čia dabar apie save? Žmoną galiu vienu žodžiu: “Nuostabi”, - vėl pasisuko į žmonos pusę. - Inga, kaip mane apibūdintum? “Didelis”... - pasigirdo iš kitos pusės. - O kaip man save apibūdinti? Lietuvių kalboje nėra tokio žodžio.
- Tuomet kaip sakė rusai: “Ruskaja duša”?
- “Byl”.
