Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Giminystės ryšiai narpliojami teismuose
2004-01-30
Julius LENČIAUSKAS
Sociologai jau senokai šaukia SOS dėl Lietuvoje mažėjančių šeimų, dėl tirpstančios kūdikių gimimo statistikos, dėl jau beveik norma tapusio sugyventinių statuso, dėl nesantuokinių vaikų. Tačiau ir normaliose šeimose kartais pavojingai tiksi nesantaikos ir susvetimėjimo užtaisai.
Mirštančios tradicijos
Laikraščio skaitytojas Vytautas Mališauskas iš Kauno pastebi liūdną reiškinį - vis didėjantį tėvų ir vaikų susvetimėjimą. Žinoma, kartų konfliktas tarsi amžinas, bet pastarojo dešimtmečio reiškiniai jautresnį žmogų tiesiog glumina. Jau ir paprasta akimi matyti, kad vis dažniau tėvai su vaikais nesuranda bendros kalbos, negailestingai trūkinėja šeimų ryšiai, tarp artimiausių giminaičių atsiranda šaltukas, susvetimėjimas, o kartais - net neapykanta.
Priežasčių galima ieškoti dėl sparčiai besikeičiančio ekonominio, socialinio, net politinio gyvenimo. Pastarųjų metų, gal net mėnesių pavyzdžiai rodo, kad vyrai su žmonomis mirtinai susipyksta dėl politikos, nes vienas ar kitas palaiko skirtingą politiką ar partiją. Tačiau šie reiškiniai daugiau ar mažiau trumpalaikiai. Šeimos santykiams kur kas pavojingesni tarsi nežymiai, bet užtikrintai šeimos pamatus ardantys kitokio pobūdžio nesutarimai.
Jolanta V. (pavardė redakcijai žinoma) pasiskundė, kad jos sūnūs ir dukterys visai nenori būti namuose (juos kur kas labiau traukia draugai, tėvams nepriimtina muzika) arba valandų valandas sėdi sukišę nosis į internetą. Vaikai iš esmės dar jaunus tėvus laiko “beviltiškai pasenusiais” ir “atsilikusiais”, “nieko nesuprantančiais”. Moteris prisimena, kaip jos jaunystės laikais traukdavo parvažiuoti namo, aplankyti ne tik tėvus, bet ir geraširdžius senelius. Ir ne tik pasisvečiuoti, bet ir padėti nelengvus ūkio darbus dirbti. Tokie ryšiai - tvirta prielaida, kad vaikai nenusigręš ir gilios senatvės dienomis.
Godumas turtui
Gerai prisimenu, kaip į atlaidus tolimoje parapijoje suvažiuodavo pulkai giminaičių - pusbrolių, pusseserių, dėdžių, tetų, kurie būriais sugužėdavo į tėvų sodybą. Po šimtamečiais uosiais būdavo padengiamas ilgiausias stalas. Šnekų ir jaukaus giminaičių klegesio užtekdavo iki vėlumos.
Šiandien katalikų religija tapo beveik valstybinė, niekas nedraudžia eiti į bažnyčią, nestovi už kampo pionierių vadovė su nusmailintu pieštuku rankose... Atvirkščiai, tokios vadovės jau senokai mokyklose dėsto... tikybą. Tačiau daug kur giminės jau nesusirenka, nuoširdžiai nepabendrauja. Kur kas dažniau susitinka teismuose, nes bylinėjasi dėl senelio žemės, miško, ežero, trobos, tvarto ar senų obelų virtinės.
Tiesa, lyg ir atsiranda gimines siejančių ekonominių saitų. Daug jaunų šeimų, ypač kaime, prarado darbus, neturi už ką į mokyklą vaikus išleisti, net sočiau pamaitinti. Tada nedviprasmiškai pradedama šnairuoti į nusenusių tėvų ar net senelių pensiją. Nieko gero tai nežada. Kyla barniai, girtų muštynės, kurios, kaip matyti iš policijos suvestinių, baigiasi tragiškai.
Dešimtys tūkstančių mūsų vaikų, nesuradę vietos tėvų žemėje, patraukė į užsienį. Tokios “ekskursijos” dažnai užtrunka visą gyvenimą. Vitalija Štuikienė iš Kaišiadorių rajono su ašaromis pasakojo, kaip vos pilnametystės sulaukęs sūnus, beviltiškai paslankiojęs apie darbo biržą, išvažiavo į naująją lietuvių meką - Airiją. Netrukus išsiviliojo ir seserį. Paskambina gal kas pusmetį. Parvažiuoti į namus bijo, nes dirba nelegaliai, todėl kiekvienas sienos kirtimas gali baigtis kalėjimu.
Ne kartą autobusuose teko girdėti dūsavimų, kad jau sveikata šlubuoja, o vaikai išsibarstę po svetimas šalis. Gal ten šluoja šaligatvius, o gal nusenusius turtingų valstybių senelius karšina... Mat kai kuriose Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje jau nuo seno įprasta, kad vos mokyklą baigę vaikai ryžtingai palieka tėvų namus ir išeina semtis savarankiškumo. Anot Amerikoje dirbančio lietuvio kunigo, čia tėvai su vaikais apsikeičia tik sintetinėmis šypsenomis. Ir Lietuvoje sentimentai šeimai, pagalba jau pasiligojusiems gimdytojams nusprūsta į neapibrėžtą ateitį.
Pasenusios patarlės likimas
Nuo seno buvo sakoma, kad obuolys nuo obels netoli terieda, bet į obelį jau niekada nesugrįžta... Kaip įsitikinome, vaikai (obuoliai) dabar “rieda” labai toli ir dažnai negrįžtamai. Kai kurie psichologai desperatiškai skuba dalyti pavėluotas rekomendacijas, kad susvetimėjusius vaikus reikėjo prie šeimos “pririšti” net prievarta. Per prievartą ugdyti tradicijas, šeimos ritualus, kurios vėliau, atžaloms atėjus į protą, taptų malonios ir labai reikalingos. Tačiau kai vaikai maži, atrodo, kad “amžinai bus mūsų”. Todėl be didesnės graužaties paskęstame begaliniuose darbuose, kituose gyvenimo rūpesčiuose, užsimanome laisvalaikio be nuolat zyziančių vaikų. Taip atsikratome ne tik zyzimo, kuris iš esmės yra beviltiškas kontaktų ieškojimas, bet ir pačių vaikų.
Praradimai skaudūs ne tik mums, suaugusiems, bet ir vaikams, kurie laiku neparagavę protingo, geranoriško tėvų žodžio saldybės, kur kas dažniau pasirenka netikras vertybes ir atsiduria gyvenimo užribyje. Neatrodo, kad greitai pavyktų sėkmingai nuryti šią karčią susvetimėjimo piliulę, nes dažnas, ypač jaunas, kur kas labiau linkęs mokytis tik iš savo klaidų.
