Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Geležinė valia, užmaskuota valiūkiška šypsena
2006-12-12
Daiva VALEVIČIENĖ
“Kauno spaudos” vadovė neslepia gebanti apginti savo interesus ir mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais
Elena Bakanauskienė kas rytą ateina į darbą tarsi būtų atkeliavusi iš kito miesto galo - su skrybėlaite, rankine ir skėčiu. Erdviame savo, “Kauno spaudos” direktorės, kabinete ji persiauna bateliais, nors išties galėtų jais avėdama ateiti iš namų. Kelio jai tėra dvi minutės. Ši smulkutė ir iš pažiūros labai moteriška moteris turi geležinę valią ir pavydėtiną apsukrumą.
Atspari negandoms
Lietuvoje labai nedaug vadovų, kurie tebevadovauja toms pačioms įmonėms, kaip ir sovietiniais metais. Daugelio tų laikų įmonių iki šių dienų paprasčiausiai neliko. “Kauno spauda” nebuvo savo veiklos nutraukusi net trumpam ir beveik visą laiką ją plėtė. Pavyzdžiui, šį mėnesį spaudos kioskuose jau galima susimokėti kai kuriuos komunalinius mokesčius. “Esu griežta direktorė, bet žmonės mane myli”, - sako E.Bakanauskienė, neseniai Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos pripažinta daugiausia versle ir visuomeniniame gyvenime pasiekusia moterimi verslininke vidutinių įmonių grupėje.
E.Bakanauskienės darbo kabineto spintoje kabo bent keletas skirtingų spalvų dalykinių švarkų, jei kartais prireiktų, stovi ir kelios poros batelių. Neapgalvotų ar nenumatytų smulkmenų jos gyvenime, regis, nėra. Per pietų pertrauką bei po darbo ji stengiasi išeiti į Laisvės alėją, kad ir kaip pavargusi būtų.
“Kitaip neturėčiau progos pademonstruoti savo skrybėlaičių kolekcijos”, - valiūkiškai sako moteris, neslepianti savo silpnybės ir kailiniams. Jais ji kartais vilki net išvesdama pasivaikščioti devynerių metų šunelį, vos ne visus įmanomus titulus pelniusį jorkšyro terjerą, kurį kadaise nupirko savo anūkei.
“Lauryna buvo gal šeštoje klasėje, kai panoro šunelio už tuomet visiškai beprotišką kainą - du šimtus dolerių. Vedžiojo jį į parodas, vežiojo į užsienį, kol susirinko aukščiausius apdovanojimus. Vėliau panoro kitokio šuns, įkalbėjo mane jį nupirkti ir padovanoti gimtadienio proga. Žinojo, kad kitaip tėvai jo į namus neįsileis. O jie ir taip neįsileido. Pasakė, kad užteks vieno šuns ir aš turėjau neštis savo dovaną namo. Kentėjau, kai jis daužė mano geriausias vazas ir gražiausius batelius sugraužė. Dabar Laura - jau studentė, architektė, gyvena atskirai ir pasiėmė tą afganų kurtą, o man pensininką jorkšyrą atidavė”, - šypsosi ponia Elena.
Lengvai nepasiduoda
Ji gyvena erdviame bute miesto centre, yra pagrindinė įmonės akcininkė, pasaulį išvažinėjo, kaip pati sako, “skersai ir išilgai”, todėl skųstis neturi kuo. Už visa tai dėkinga ji sako tesanti pati sau, nes gyvenimas buvo toks, kad ne vieną jos vietoje būtų tiesiog sumurkdęs. “Aš nesu ožkytė, kurią vilkas gali lengvai praryti”, - patikina ponia Elena.
Ypač ji džiaugiasi savo veikla Lietuvos ir Taivano ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo asociacijoje. Ji yra jos prezidentė ir įkūrėja. Dėl sudėtingų Taivano santykių su Kinija ir mūsų valstybės nenoro komplikuoti santykių su tokia galinga valstybe poniai Elenai ne kartą teko atstovauti mūsų šaliai renginiuose, į kuriuos atvyksta kitų šalių ambasadoriai.
“Pirmą kartą, vežama ambasadoriaus rangui tinkamu limuzinu ir turėdama asmens sargybinį, labai jaudinausi. Dar ir kalbą turėjau pasakyti, todėl išties drebėjau”, - neslepia ponia Elena ir sako, kad taip buvę nepaisant, kad jai ne kartą teko važiuoti į užsienio šalis su Lietuvos Vyriausybės ar Seimo nariais.
“Esu verslininkė, bet prekiauju spauda, o ne eilinėmis prekėmis. Turi reikšmės ir tai, kad esu Lietuvos žurnalistų sąjungos narė. Jau anais laikais su įvairiomis delegacijomis aplankiau ne vieną šalį. Žinau, kaip tinkamai apsirengti, ką pasakyti ir alkoholio nė per vieną priėmimą nepadauginu. Vyrai juk ne visuomet gerai apskaičiuoja”, - juokiasi E.Bakanauskienė.
Ji stengiasi neprarasti formos, todėl jau daug metų kasdien mankštinasi. Dabar šiam tikslui turi treniruoklį. Išvykusi pailsėti užsienio kurortuose, ji tikina kasdien nuplaukianti po trečdalį kilometro. Prieš pasiduodama gurmaniškoms aistroms, visuomet pagalvoja, kiek reikės prakaituoti su treniruokliu, jei pames saiką.
“Drabužių turiu labai daug. Abi mano dukros, Virginija ir Irma, daug važinėja po Europą, perkasi gražius ir brangius drabužius, o užsivilkusios keletą sykių, atiduoda man. Mūsų dydžiai panašūs, aš pagal juos esu vidurinioji”, - koketiškai sako moteris, kurios amžius seniai yra įslaptintas. Ką belikę daryti, jei senele tapo nesulaukusi ir keturiasdešimties. Visi keturi anūkai ją vadina “mamule”.
Ištekėjo dar moksleivė
“Ištekėjau dar mokydamasi mokykloje, net mamai nieko nesakiau. Brolis rado pasą su antspaudu ir gąsdino visiems pasakysiąs. Daviau jam dešimt rublių, kad tylėtų. Pinigus išleidęs jis vėl apie tai prabilo. Tik po keturių mėnesių mes su Jonu pasakėme tiesą tėvams ir išsikėlėme gyventi atskirai. Apsigyvenome pas tokią moteriškę, kuri viename kambaryje su mumis miegodavo, todėl gultis eidavau su suknele. Pinigų geresniam butui tuomet neturėjome”, - prisimena E.Bakanauskienė.
Ankstyvas vedybas paskatino ne tiek karšti jausmai, kiek noras tapti savarankiškai. Mamai ištekėjus antrą kartą, teko gyventi su patėviu, o tokia priklausomybė Elenai labai nepatiko. “Jonas buvo išvaizdus, geras šokėjas, mano partneris tautinių šokių kolektyve. Rodė man dėmesį, nupirko basutes, maudymosi kostiumėlį, buvo taip gera, kad jis manimi rūpinasi. Paskutinę klasę baigiau vakarinėje mokykloje, nes jau laukiausi. Vyresnioji dukra gimė lygiai po metų, rugsėjo 14-ąją, tą pačią dieną, kai susituokėme. Man tik neseniai buvo sukakę dvidešimt”, - į mielus prisiminimus nuklysta ponia Elena.
Aukštuosius mokslus ji krimto neakivaizdžiai, tapo inžiniere ir greitai apsižiūrėjo, kad didelių perspektyvų jaunai moteriai ten nėra. Būdama jau dviejų dukrų mama, ji pranešė vyrui nutarusi vėl griebtis mokslų. Jam tai atrodė absurdiška, diplomą ji jau turėjo, pinigų namuose pakako, jis pats sėkmingai kilo karjeros laiptais.
Mėgino apkarpyti sparnelius
“Tada vyras man pasakė, kad jei važiuosiu mokytis, namo galiu nebegrįžti. Aš išvažiavau, nenorėjau visiškai nuo jo priklausyti.
Maniau, kad pati turiu susikurti pagrindą po kojomis. Svajojau apie teisės studijas, norėjau tapti advokate, bet neįveikiau didžiulio konkurso. Egzaminus išlaikiau gerai, todėl mane priėmė studijuoti žurnalistiką. Negaliu sakyti, kad buvo lengva, buvau dar labai jauna, bet turėjau ištekėjusios moters pavardę. Studentai susirinkdavo pašvęsti, atsirado gerbėjų, bet aš nenorėjau, kad apie mane sklistų blogos kalbos”, - pasakoja E.Bakanauskienė.
Jos vyras tapo duonos kepyklos direktoriumi, vis daugiau laiko praleisdavo darbe. “Jis buvo geras žmogus, nemokėjo, o gal ir nepajėgė visokių pagundų atsisakyti. Alkoholis ir jaunos moterys aplink- matyt, per sunku buvo viską atstumti. Mane pasiekė kalbos apie jo neištikimybę, bet ką aš galėjau padaryti? Tik verkdavau, o paskui atleisdavau. Tiems laikams jis buvo geras vyras, galėdavo ir valgyti išvirti, ir kambarį pašluoti, man cepelinų į lovą atnešti”, - sako E.Bakanauskienė.
Šiek tiek pasidarbavusi “Valstiečių laikraštyje”, kituose leidiniuose, ji pradėjo dirbti spaudos platinimo tarnyboje. Dvejus metus iš Ariogalos važinėjo į Kauną, kol gavo dviejų kambarių butą. Tada pamanė, kad laikas keisti gyvenimą iš esmės. Pasiėmė vaikus, o vyrą paliko Ariogaloje. Tačiau greitai paaiškėjo, kad gyventi be jo dideliame mieste jai per sunku.
“Buvau jauna, išvaizdi, mėgau bendrauti, o kai vyro nėra šalia, visokių situacijų pasitaiko. Susitaikėme, vėl gyvenome drauge. Suradome jam darbą Mėsos kombinate. Jis dirbo meistru gatavų gaminių ceche, o į dešras tuomet pildavo konjaką. Jis nemokėjo atsakyti draugams, kurių turėjo daug, gyvenimas atrodė lengvas ir linksmas. Namo iš dešrų mes nepasistatėme. Buvome jauni ir dar idealistai. Kai jis išėjo pas kitą moterį, likau viena rūpintis dukromis. Nelengva buvo, bet sugebėjau jas abi į mokslus išleisti”, - prisimena E.Bakanauskienė.
Būti paliktai yra skaudu, tačiau vyras nebebuvo toks, kuriuo ji galėtų didžiuotis, todėl didelių pastangų jį sulaikyti Elena sako nedėjusi. Jei būtų žinojusi, kaip viskas klostysis vėliau, gal būtų elgusis kitaip. Po dešimties metų, kai mirė jos vyro moteris, o jis pats sunkiai sirgo, jai vėl teko juo pasirūpinti.
“Iš tikrųjų tai aš ir dukros visuomet juo rūpinomės. Iki pat jo mirties. Žvelgdama atgal, galvoju, kad daug ką reikėjo daryti kitaip. Aš labai mylėjau savo dukras, negalėjau įsivaizduoti, kad galėčiau parvesti joms patėvį. Mano gerbėjai suprasdavo, kad negaliu jų įsileisti į šeimą. Man atrodė, kad turi suaugti dukros, tada aš galėsiu kitaip tvarkyti savo gyvenimą. Tikriausiai tai buvo klaida, dukroms nereikėjo, kad aš dėl jų savo asmeninės laimės atsisakyčiau. Dabar joms būtų daug ramiau, jei šalia manęs kažkas būtų. Bet ką daryti, jei mano amžiaus vyrai man yra per seni - pliki, žili, pilvoti?” - kvatoja E.Bakanauskienė.
