Kas, jūsų manymu, daro didžiausią žalą rūkant?
%
Tabakas
Deginimo procesas (dūmai, dervos, anglies monoksidas)
Nikotinas
Tabako priedai
Rūkymo dažnumas
Iš viso balsų: 692
Savaitės apklausa:
0
Edita MILDAŽYTĖ
2005-11-26
Remigijus JURGELAITIS
Be visų kitų jai suteiktų titulų ir apdovanojimų, šią savaitę ji išrinkta
ir 2005-ųjų “Metų moterimi”. Kartais gali pagalvoti, kad ji gimusi būti lydere -
ir ne tik televizijoje ar versle, bet ir šeimoje, kuriai ir skiria daugiausiai savo dėmesio ir meilės. Apie ją rašyta daug ir skirtingai, narstytos asmeninio gyvenimo detalės ir palyginti sunkus kelias į šlovę. Kai ima atrodyti, kad apie ją nebeįmanoma pasakyti nieko naujo, viena ryškiausių televizijos laidų vedėjų vėl stebina energija, paprastumu ir savita gyvenimo filosofija. Maištautoja, atkakliai ginanti savo tiesas, kartais kiek stačiokiška, bet kartu nepaprastai moteriška, neįtikėtinai pasitikinti savimi, tačiau kartais sustojanti atsipūsti. Visa tai būdinga jai - televizijos laidų kūrėjai ir prodiuserei bei
2005-ųjų “Metų moteriai”.
- Kaip vakarykštis vakarėlis? - kalbėjome kitą dieną po akcijos “Daugiau saulės, daugiau šviesos” koncerto ir vakarėlio E.Mildažytės namuose.
- Vakarėlis buvo neblogas, neslėpsiu, užsitęsė iki keturių, bet buvo pakankamai blaivus, - juokiasi. - Buvo smagu, pas mus visuomet taip būna.
- Šeimininkė nepasirūpino gėrimais?
- Kai tavo namuose kokia Dambrauskaitė ar Miščiukaitė dainuoja gyvai, o koks Smoryginas ekspromtu stato šokius, negali būti nelinksma. Tokiuose vakarėliuose ir girtuoklystė būna ne “griekas”, įgyja visai kitą prasmę. Buvo susirinkę beveik visi žmonės, kurie prisidėjo prie akcijos “Daugiau saulės, daugiau šviesos”. Tai ir yra tai, dėl ko gyvename, tikras kaifas.
- Kitas Jums svarbus šios savaitės įvykis - “Metų moters” titulas. Pasakykite, ką turėtų daryti šešiolikmetė, kad po kelių dešimčių jai būtų skirtas toks pat įvertinimas?
- Nieko nereikia daryti, nes tokiu atveju bus ne tavo, o viešųjų ryšių kompanijos pripažinimas. Jei gyvensi taip, kaip gyveni, tapsi arba ne. Man svarbiau “Metų moterimi” būti savo šeimoje, o ne pelnyti jau minėtą titulą, kitais metais jį gaus kita moteris.
- Sakote, kad šeimoje visuomet jaučiatės “Metų moterimi”?
- Šeimoje, rupūže, jaučiuosi gyvenimo moterimi, - šypsosi. - Mažai skiriasi “Metų moteris” visuomenėje ir namuose, tik pastarojoje gal ji truputį geresnė, sugyvenama, paprasta, lengvai bendraujanti, visus matanti.
- Nejaugi “Metų moteris” niekada vyrui nepataria bent trumpam iš anos pusės uždaryti duris?
- Niekada to nedarau. Geriau pati išeinu, negi žmogų varysiu? Susidėčiau kelis kuklius daiktus, kuriuos turiu, ir eičiau lauk. Iš tiesų nesame tokie jauni, kad mums reikėtų ardytis ar draskytis. Aišku, kad nei aš išeisiu, nei jis, negalime palikti vaikų ir panašiai. Tokie posakiai neišsprendžia problemų.
- Bet parodo, kas šeimoje - lyderis.
- Nėra jokių lyderių. Puikių santykių pavyzdį esu perskaičiusi knygoje “Išminčių dovanos”. Joje pasakojama istorija apie gražius plaukus turinčią moterį ir jos vyrą, branginantį savo laikrodį. Prieš Kalėdas vyras nusprendė parduoti laikrodį, kad turėtų už ką mylimai moteriai nupirkti kaulines vėžlio kiauto šukas, o moteris ryžosi nusikirpti plaukus, norėdama vyrui nupirkti auksinę grandinėlę laikrodžiui. Tą jie ir padarė. Kai jie susitiko, labai nustebo, tačiau tai buvo vienos gražiausių dovanų jų gyvenime, kurias vienas kitam dovanojo. Tai taip mes ir gyvename.
- Ar rengiatės iškilmingai titulo suteikimo ceremonijai?
- Suknelę pasisiūsiu, nebijok. Reikės kokių dviejų šimtų litų. Juodai nuvyliau? Kainuoti turi perlai, o ne suknelė. Reikės pusantro metro geros vilnos, o pasiuvimas kainuos dar kelis šimtus. Dar bus priedai, ar detaliau aiškinti? - juokiasi.
- Ar jaučiatės pakankamai įvertinta?
- Dabar, galvoju, truputėlį per daug. Manęs neįpareigoja jokie ženklai ar apdovanojimai, svarbūs tik tam tikri Dievo ženklai ir ką pati sugalvoju. Aišku, yra tam tikros normos, tie patys Dešimt Dievo įsakymų, kurie gyvena mano širdyje. Negaliu jiems nusižengti. Gal būtų paprasčiau gyventi kitaip, kaip kiti sako, dėl nieko “nesiparint”, bet man neišeina.
- Bet, pavyzdžiui, devintam Dievo įsakymui tikrai esate nusižengusi.
- Turiu savo Dekalogą. Kai kurie punktai sutampa, kai kurie - ne. Kita vertus, gali būti kokia nori, bet viena visuomenės dalis tave mėgsta, kita nekenčia. Dėl savo darbo esu tapusi viešu žmogumi. Gyvenime būna visokių dalykų. Kartais gerai jautiesi, kai pakedena plunksnas, kaip, pavyzdžiui, dabar. Kitu atveju būna nemalonių situacijų, kai tave murkdo su pamazgomis vien dėl to, jog esi žinoma.
- O kiek valandų per savaitę dirba “Metų moteris”?
- Daug. Kita vertus, esu tame etape, kai darbas nebėra labai svarbus prioritetas, dėl kurio reikėtų aukoti asmenines šventes, buvimą kartu. Bet jei jau imuosi įgyvendinti kokią nors idėją, viską stengiuosi daryti pati - nuo repertuaro suformavimo iki drabužių, dekoracijų, idėjinių sprendimų.
Prieš šios savaitės koncertą, kai statėme dekoracijas, užsidegė teatras. Mus išvijo, kai grįžome, dirbome iki ryto. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip jos montuojamos.
- Bet viena svarbiausių gero vadovo savybių - paskirstyti darbus ir sugebėti parinkti komandą, kuri juos atliktų. Gal paprasčiausiai nepasitikite žmonėmis?
- Vadinasi, esu bloga vadovė, - juokiasi. - Turiu nuolatinę komandą, kuria šimtu procentu pasitikiu, tai - mano redaktorės, bet didžiuosius projektus kuria daugiau žmonių. Pagrindinės redaktorės Rasa, Editka dirba ne už pinigus. Labai sunku rasti tokių darbuotojų.
- Galite prieš Kalėdas joms išmokėti po tryliktą atlyginimą?
- Kai galiu, visada tai padarau, - šypsosi.
- Man susidaręs įspūdis, kad kartais sąmoningai sau apsunkinate darbą. Esate sakiusi, kad iki šiol nesinaudojate kompiuteriu.
- Galiu labai aiškiai pasakyti kodėl. Žmonės galvoja, kad kompiuteryje ras nebūtų dalykų. Man nereikia sekti naujausių žinių, nes internete perspausdinamos tos pačios nutrintos naujienos, tai proto kompostiravimas, visiškai tuščia. Savo vaikams neleidžiu ilgai būti prie “kompo”. Kam man savo protą apkrauti visišku niekalu, vienos dienos žiniomis? Juokinga, kai žmonės stebisi: och, Mildažytė nemoka dirbti “kompu”.
Jei man reikėtų, išmokčiau, kaip ir vairuoti automobilį ar naudotis mobiliuoju telefonu.
Negalėjau žiūrėti, kai mano vaikas su draugu eidavo į interneto kavinę, ten sėdėdami vienas prieš kitą “čiatindavosi”. Nejaugi jie normaliai negali pasišnekėti, tada nusprendžiau, kad mano namie “kompo” nebus. Net galvoju atsisakyti mobiliojo ryšio telefono, šitas daiktas kartais pakeičia mano planus. Kodėl taip turėtų būti?
- Tai gal dar reikėtų atsisakyti šaldytuvo, dujinės viryklės ar skalbimo mašinos?
- Gal ir reikia. Vis dažniau galvoju, kad civilizacijos trūkumų yra gerokai daugiau nei laimėjimų. Kai Niujorke dingo elektra, žmonės kelias paras negalėjo parvažiuoti namo. Pažiūrėkim, kad ir į tokį Afganistaną, jie sau karvašūdį pasikūrena, išsiverda valgyti, gyvybė egzistuoja. Galų gale ar turiu galimybę rinktis savo gyvenimo būdą? Kai leidi sau būti atipiškam, turėti savo požiūrį į tam tikrus dalykus, Lietuvoje tampi kažkoks keistas.
- Tai labai panašu į maištavimą, labiau būdingą jaunimui.
- Visą gyvenimą maištauju, tačiau labai dažnai tyliai ir nepopuliariomis formomis. Elgiuosi taip, kaip man atrodo teisinga.
- Beje, kurioje srityje galima uždirbti daugiau - pardavinėjant nekilnojamąjį turtą ar kuriant televizijos laidas?
- Neprekiauju nekilnojamuoju turtu.
- Bet vyras tuo verčiasi?
- Be abejonės, kad iš nekilnojamojo turto. Su televizija viskas labai paprasta. Jei nevertintum ir nemokėtum žmonėms, kurie tau dirba, tai būtų geras biznis. Jei užmerktum akis prieš kirpėjus, siuvėjus, statytojus ir jiems nemokėtum, tai dar daugiau uždirbtum. Kadangi taip nesielgiu, lieka “konsy konsa”. Manau, kad yra dešimtys verslo sričių, kuriose uždirbčiau gerokai daugiau. Nė kiek neabejoju, kad sugebėčiau bet ką pelningai dirbti.
- Tai dėl to prieš kurį laiką ketinote palikti televiziją?
- Žadėjau, bet atsirado aplinkybių, dėl kurių pakeičiau savo sprendimą. Jų nenoriu komentuoti. Manau, kad tokios laidos kaip “Bėdų turgus” niekada neišsisemia, esu nusiteikusi dirbti toliau.
- Tačiau Lietuvoje gerėja gyvenimas, gali nelikti bėdų pardavėjų.
- Geriau gyvena tik tam tikras segmentas, kitiems viskas stovi savo vietose, pokyčiai visų pirma turi būti jų galvose. Gal čia ir nebūtų problema, bet jų šeimose gyvena vaikai, kurie perima tėvų patirtį. Vaikams susiformuoja nuomonė, kad gyventi iš socialinių pašalpų yra gerai. To neturėtų būtų. Reikėtų keisti tokią situaciją, tačiau nėra rimtų politinių sprendimų. Jei būtų noras, pakeistume daugybę dalykų.
- Iš tiesų prieš metus galvojote tapti politike?
- Niekada ten neisiu. Nesu toks žmogus, kuris galėtų meluoti. Tiesiai pasakysiu, jei norėčiau būti prezidente, būčiau. Ir ne todėl, kad mane rodo per “teliką”, tiesiog kiekviename kaime yra vienas ar du žmonės, kurie gavo “Bėdų turgaus” paramą. Dar yra aibės žmonių, kurie su manimi bendravo visokiose “Bobų vasarose” ir taip toliau. Tie žmonės manimi tiki. Jie žino, kad už manęs niekas nestovi - nei kanalai, nei galingi spaudos konglomeratai. Jei man gali ko nors neduoti, tai ir neduoda. Dažniausiai gaunu tada, kai nebėra kam duoti.
- Prieš tampant politike reikėtų pateikti pajamų deklaraciją.
- Na ir kas, kas toje deklaracijoje turėtų būti baisaus? Neturiu ko slėpti. Kodėl to klausi?
- Įdomu, ar Jūsų šeima valdo daug nekilnojamojo turto?
- Nieko nevaldo. Savo butą Užupyje, tai čia turtas? Jei reikėtų parduoti, gal ir gautume nemažą sumą, bet neketiname to daryti. Čia patogu vaikams, o mes su vyru ketiname išsikelti. Šalia Vilniaus turime susiremontavę mažą namuką, gal dar vieną pasistatysime. Pažiūrėsime, kaip čia bus su sveikata, pinigais, norais. Nesinori užsimoti grandioziniams projektams, kartais pagalvoju, kad gyvenimas eina pro šalį. Dar nebuvau Kuboje, Malaizijoje, dar kur nors. Kai atostogaujame su vaikais, toli negalime išsirengti, brangiai kainuoja. Ištrūkti vieniems irgi retai pavyksta. Ketinome su draugais vykti į Vietnamą, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių buvome priversti pakeisti savo planus.
- Nenorėjote kelioms savaitėms palikti vaikų?
- Šeima man labai svarbi, tai 90 procentų mano gyvenimo. Jei gerai ir sąžiningai elgiesi savo šeimoje, gauni didžiulę grąžą. Dėl to iš tikrųjų ir gyvename. Moteris negali būti be vyro. Iš tiesų jūs ir esate pažeidžiamiausi. Kaip sakant, kai apžiojate krūtį, išlindę iš mūsų tarpukojo, taip ir numirštate prie jos. Kadangi esu sau atsakiusi į tuos klausimus, žinau, kas man yra šeima. Tai mano namai, tvirtovė, nežinau, mano meilė.
- Dažnai verkiate įskaudinta vaikų?
- Ne. Vaikai žino, kad gali man sakyti, ką nori. Jei dukra ilgai užsibuvo vakarėlyje, o kitą dieną ateina pas mane miegančią į lovą pasakyti, jog jau buvo matematikoje, daugiau nebepajėgia. Sakau: eik ir gulk. Man svarbu, kad ji tai pasako, nebijo apie tai kalbėti, todėl turiu adekvačiai reaguoti. Kartais vaikai iš manęs ir kikena, ir šaiposi, kai kokią nesąmonę pasakau. Kai sušaržuoja mane, tai mirk iš juoko, dėl to nejaučiu jokių nuoskaudų. Arba tu vaikams esi autoritetas, arba ne. Gali užsidėti tris medalius ir antpečius, namuose vaidinti generolą. Ir kas iš to?
- Beje, Jūsų vyras visuomet yra šalia. Kai kas net ėmė juokauti, kad bijo Jus vieną palikti.
- Jis per didelę kainą sumokėjo už tai, kas yra tarp mūsų. Nesakyčiau, kad jis sekioja, kartu būname tiek, kiek tik galime. Jis nori būti su manimi. Tai nėra baisios aukos. Iš pradžių ir pačiai buvo keista, bet dabar man tai net patinka.
- Jau vienuolika metų esate kartu. Kiek kartų per tą laiką nuklydote į šalį?
- Niekaip nesusiskaičiuojame - dvylika ar vienuolika, bet svarbu, jog esame kartu. Kai pažiūriu į mamą su patėviu, kurie labai sunkiai pradėjo, matau, kad jų ryšys ne silpnėja, o stiprėja, to ir reikia siekti. O dėl nuklydimo, kas tai turėtų būti per Dievas, kad rizikuočiau savo šeima, karjera. Jei man nurautų stogą, tai meilė, dėl kurios reikėtų viską aukoti. O daugiau ką, dar vieną pimpaliuką savo gyvenime pamatyčiau? Kas ten labai nauja bus? Viskas yra tavo širdyje ir galvoje. Tai ir gyveni.
- O Jūsų tėvas vis dar vienas gyvena Kaune?
- Retai jį aplankau, ir ne todėl, kad negalėčiau, nenoriu. Paskambinu, paklausiu, kaip laikosi, ir nevažiuoju. Jis susikūręs savo pasaulį, važiuoja į sodybą, kažkokiu mistiniu būdu dar sugeba žvejoti. Jam niekuo negaliu padėti, neprisileidžia pagalbos. Norėjau pasiimti pas save, tai padarysiu, kai pasakys: “Jau”. Visuomet į tėvą žiūrėjau kaip į žavingą, be galo daug šarmo turintį vyrą, todėl matyti, kaip gyvenimas sunaikina žmogaus dvasią ir kūną, labai sunku.
- Ar dar yra dalykų, dėl kurių nerimaujate?
- Taip nebūna, kad jaustumeisi visiškai ramus. Nuolatos neapleidžia atsakomybės jausmas. Ir aš, ir mano vyras savo šeimose esame vyriausi vaikai, todėl privalome prisiimti daugiau atsakomybės. To jausmo niekada negali atsikratyti. Bet ar aš laiminga? Taip. Ar turiu kokių nors graužačių? Jokių.
