Kai 711 m. maurai užkariavo Pirėnų pusiasalį, į Europą
jie atnešė ne tik svetimą islamo religiją, bet ir savo kultūrą: iki šiol gyvą dainuojamąją poeziją, styginius instrumentus su stryku. Būtent arabai išmokė europiečius naudoti stryką grojant styginiais
instrumentais

Legendos tebegyvos

Tik XV amžiuje europiečiai smarkiai patobulino violą, kuri yra smuiko senelė. Džordžonės, Rafaelio, Veronezės ir kitų garsiųjų dailininkų paveiksluose angelai groja įvairių formų styginiais instrumentais - violomis. Kaip ir kada palyginti primityvi viola tapo dieviško skambesio smuiku?

Tebegyvos dvi legendos. Vienoje iš jų pasakojama, kad 1510 m. violų meistrą iš Bolonijos pasikvietė Prancūzijos karalius. Tuo pat metu jis pasikvietė ir Leonardą da Vinčį. Pasakojama, kad violų meistras G.Duifoprugaras ir L. da Vinčis labai susidraugavo. Ta draugystė lėmė, kad pasaulis išgirdo pirmuosius smuiko garsus. Pats pirmasis, pats vertingiausias šis instrumentas buvo padovanotas Prancūzijos karaliui. Smuikas buvo papuoštas aliejiniais L. da Vinčio piešiniais. Beje, vieną G.Duifoprugaro smuiką įsigijo rusų didikas Jusupovas. Tačiau specialistai tikina, kad L. da Vinčio dekoruoti smuikai - tik legenda.

Antroji gaji legenda tvirtina, kad vienas pirmųjų smuiko meistrų Andrea Amatis draugavo su didžiuoju italų skulptoriumi Benvenuto Čeliniu. Tuo paaiškinama dieviškos smuiko formos kilmė. Manoma, kad B.Čeliniui priklauso smuiko konstrukcijos, efos (“f” formos išpjovos viršutinėje smuiko dekoje) sumanymas. Tačiau neišliko jokių šios hipotezės įrodymų, dokumentų.

Kremona - smuiko lopšys

Patys geriausi smuikai, kuriais iki šiol žavisi muzikantai, muzikos mylėtojai ir kolekcininkai, buvo sukurti mažame Šiaurės Italijos miestelyje Kremonoje per palyginti trumpą laiką - 170 metų (nuo 1570 iki 1740 m.). Pirmasis smuikų meistras gyveno netoli Kremonos. Jo vardas buvo Gasparas da Salo. Vienas iš jo mokinių tapo Amačio dinastijos pradininku - atidarė savo smuikų dirbtuvę Kremonoje.

Smuikų gamybos paslaptis meistrai stropiai slėpė - savo patirtį perduodavo tik sūnums ar artimiems giminaičiams. Tik Amačio anūkas Nikolas turėjo puikių mokinių, kurie nebuvo giminaičiai. Pasaulis gali būti dėkingas Nikolui už tokius mokinius kaip Antonijus Stradivarijus ir Andrea Gvarneris.

Antonijus Stradivarijus suteikė smuikui dievišką skambesį. Šis meistras teisę užrašyti savo pavardę ant pagaminto instrumentą įgijo būdamas 26 metų. Tačiau jis neskubėjo gaminti smuikus - 20 metų eksperimentavo ieškodamas būdų smuiko garsui pagerinti. Tad 52 metų meistro pagaminti smuikai labai skyrėsi nuo tų, kuriuos gamino jaunystėje. A.Stradivarijus, kuris gyveno labai ilgai (96 metus), per savo gyvenimą spėjo sukurti daug (apie pusantro tūkstančio) puikaus skambesio smuikų, altų, violončelių. Beje, iki šių dienų išliko apie 500 šio genialaus meistro instrumentų.

Paskutinį smuiką A.Stradivarijus sukūrė būdamas 92 metų. Instrumentą jis pavadino “Gulbės giesmė”. Nė vienas iš trijų jo sūnų nepaveldėjo tėvo gabumų.

Antrojo genialaus smuikų meistro, Žozefo Antuano (Džiuzepės) Gvarneris, gyvenimas buvo priešingybė A.Stardivarijui, pas kurį jis mokėsi. (Džiuzepė Gvarneris buvo Andrea Gvarnerio anūkas). Jo amžininkai tvirtino, kad meistras buvo tingus, mėgo linksmintis. Nepaisant to, jo pagaminti smuikai buvo vertinami taip, kaip ir paties A.Stradivarijaus. Beje, meistras ant savo smuikų pasirašydavo IHS, kas, kaip žinia, susiję su Kristumi.

D.Gvarnerio smuikus ypač išgarsino N.Paganinis.

N.Paganinio triukai

XIX a. pradžioje Europoje kilo nepaprastas susidomėjimas smuiku. Dėl tokio susidomėjimo kaltas didžiojo smuikininko Nikolo Paganinio talentas. Į jo koncertus susirinkdavo sunkiai įsivaizduojamos tais laikais minios žmonių. Maestro koncertai buvo kruopščiai surežisuoti spektakliai. Pradžioje jis grodavo populiarias melodijas, improvizuodavo, bet ilgainiui padidindavo tempą užburdamas klausytojus. Kai susižavėjimas smuikininko talentu pasiekdavo apogėjų, N.Paganinis palinkdavo ir, nepastebint klausytojams, pirštu iš pradžių nutraukdavo vieną smuiko stygą. Tuomet žiūrovai aikčiojo galvodami apie pavyduolius, kurie įpjaudavo maestro smuiko stygas. Nespėjusių atsitokėti klausytojų laukdavo dar viena staigmena - trūkdavo kita smuiko styga.

Pasibaigus koncertui, N.Paganinis parodydavo klausytojams savo kraujuojančias kojų pėdas aiškindamas, kad nežinomi piktadariai pripylė į jo batus grūsto stiklo, vinių. Niekam tuomet neatėjo į galvą pasidomėti, kodėl šis genijus neišpildavo viso to iš savo batų prieš koncertą.

N.Paganinis smuiką paliko savo gimtajam miestui Genujai. Viename iš šio miesto muziejų genijaus instrumentas saugomas iki šių dienų. Jis įkainotas 3 mln. dolerių, tačiau groti jau netinkamas.

Stradivarijaus ir Gvarnerio smuikai tapo smuikininkų ir kolekcininkų svajonė. Įsigijusieji tokius instrumentus niekada nenorėjo su jais skirtis. Smuikai įgavo magiškos galios. “Sotbio” aukcione 2002 m. pradinė tokio smuiko kaina buvo 1,3 mln. dolerių.

Specialistai tvirtina, kad šiuolaikiniai smuikai niekada negalės konkuruoti su XVII-XVIII a. meistrų sukurtų smuikų skambesiu - nepadės jokios skaičiuotės ir kompiuteriai. Kodėl? Atrodo, kad atsakymas paprastas - pasikeitė ne tik aplinkos, bet ir sielos ekologija.

Pagal “Krestjanką” parengė Virginija SKUČAITĖ