Daugelis tautiečių vis dažniau tenkinasi dovanotais arba pigiais drabužiais iš Vakarų Europos

Nuo ankstyvo pavasario, net aplenkdama pirmuosius purienų žiedus, miestelių ir bažnytkaimių turgavietės paržysta margaspalvėmis dėvėtų rūbų paklodėmis. Dienų dienomis žmonės po juos kuičiasi ir, žiūrėk, kažką patikusio sau ar vaikams susiranda. Mūsų “bomžai” ir kitokie benamiai pamažu panašėja į Vakarų Europos “kolegas”. Nors ir apskretę, bala žino kada besiprausę, bet rūbai nesuplyšę, netgi buvę madingi.

Apsidairyk šiandienos kaime ir būtinai dėmesį patrauks striukės, kepurės, o vasarą - marškinėliai, kelnės, įvairiausiomis kalbomis aprašinėti. Jų dabartiniam šeimininkui visai nesvarbus užrašų turinys, nes ir kiti aplinkiniai nemoka tos kalbos. Svarbiausia, kad pigu, patogu ir šilta.

Tautinis apdaras - padėvėtas apdaras

Skaitytoja Nijolė Petravičienė iš Raseinių, pasiūliusi šią temą, rašo: “Mano kaimynai vos ne kasdien eina, kaip jie sako, į skuduryną. Prisiperka, o kartais ir dovanai gauna iš kažkokių pasviečių privežtų rūbų, avalynės, kitokios aprangos. Vienąkart ir aš susigundžiau nusipirkti tikusią ir patikusią palaidinę, bet iki šiol jos viešai apsivilkti nedrįstu. Kažkas sulaiko, ir viskas. Gal buvusio šeimininko bloga energija, gal baimė užsikrėsti svetimomis ligomis, o gal ir paprasčiausia gėda dėl to, kad žymi dalis tautiečių verčiami su ištiesta ranka elgetauti?”

Tvirtinama, kad padėvėtų rūbų verslas Lietuvoje kol kas turi perspektyvą. Ūkio ministerijos Prekybos departamento direktoriaus pavaduotoja Gina Jaugielavičienė mums tvirtino, kad pernai į mūsų kraštą buvo importuota 33,7 tūkst. tonų padėvėtų rūbų. Ankstesniais metais buvo gerokai mažiau. Tai nereiškia, kad visą šitą kalną mes užsikrauname, kurį pardavinėja apie pusė tūkstančio įvairiausių prekybos įmonių. Tiesa, mes užsiiminėjame ir dėvėtų rūbų eksportu, kuris per metus sudaro apie tūkstantį tonų - 30 kartų mažiau, nei įsivežta.

Net atmetus socialinį aspektą, kad mes priversti dengtis kitų rūbais, toks verslas kelia įvairias asociacijas. Įsivežami rūbai konteineriuose dažniausiai būna suversti, sumaišyti, neišrinkti pagal medžiagos rūšį, paskirtį, susidėvėjimo, užteršimo laipsnį ir pan. Lietuvoje apie 20 tūkstančių žmonių Vakarų dovanas rūšiuoja, lygina, dezinfekuoja, kitaip sakant, suteikia bent kiek padoresnę prekinę išvaizdą. Galėtume pasidžiaugti, kad žmonės gavo papildomų, nors ir labai menkai apmokamų, darbo vietų. Tačiau yra ir kita medalio pusė - dėvėti rūbai ir avalynė, kitų ypač pigių prekių invazija, jau beveik sužlugdė mūsų tekstilės ir avalynės pramonę, kurioje dirba keliskart daugiau darbininkų, nei senųjų prekių išrūšiavimo sandėliuose.

Matydami perdėm svetimais apsiaustais vilkinčius žmones, aštriadančiai jau anekdotus kurti pradėjo. Pavyzdžiui, į nuoširdų užsieniečio klausimą, kokie Lietuvoje dabar madingiausi tautiniai rūbai, atsako: “Padėvėti rūbai”.

Vieni meta, kiti renka

Turtinė diferenciacija tokia didelė, kad vieni daiktus nežino kur dėti, o kiti kasdien suka galvas, kaip aprengti vaikus, kuo patiems padoriau apsivilkti. Lenkijos statistika prieš kurį laiką teigė, kad žmonės labdarai atiduoda apie 10-15 procentų visiškai nedėvėtų, net neišpakuotų rūbų ar avalynės. Mūsų valstybėje, matyt, tokios statistikos nėra, bet žiūrėdami stiliaus laidas, vartydami šios pakraipos žurnalus, užtiksime vis daugiau prisipažinimų, kad ponios atsipalaiduoja... be atodairos pirkdamos. Visai nesvarbu, kad vėliau teks išmesti arba atiduoti labdarai.

Ūkio ministerijoje mums tvirtino, kad veikia Labdaros ir paramos įstatymas, bendros mažmeninės prekybos taisyklės, pagal kurias dėvėti rūbai privalo būti pardavinėjami specializuotose parduotuvėse arba turguose. Būtina prisilaikyti ir tam tikrų higienos normų. Nesiimsim spręsti, kaip sąžiningai tokie nurodymai vykdomi. Ypač žinant, kad galbūt dešimtys tonų išmestų rūbų mus pasiekia per labdaros organizacijas. Kaip sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Apie kokią higieną galima kalbėti, kai šiukšlių konteinerių “revizoriai” tuojau pat puola matuotis išsitrauktą megztinį ar paltą?

Iš praktikos žinome, kaip sunku dezinfekuoti, pavyzdžiui, grybeliu sergančio žmogaus avalynę. Naivu būtų tikėtis, kad taip sergančių nėra tarp turtingųjų. Pasitaiko net labai egzotiškų radinių. Prieš kurį laiką spauda rašė, kad moksleivis per labdarą gautos striukės kišenėje apčiuopė kažkokį nematytą vabalą. Išsigandęs vaikas jį parodė biologijos mokytojai, kuri pasakė, kad tai yra pats tikriausias... skorpionas. Pasitaiko ir linksmesnių dalykų. Viena pigių prekių pirkėja gyrėsi, kad už pamušalo aptiko paslėptą šimto dolerių banknotą.

Kas ta “mitumba”

Vokiečiai kasmet atsikrato apie 600 tūkstančių tonų dėvėtų drabužių, trečdalis iš jų yra geros būklės. Tai sudaro apie 300 milijonų vienetų. Vokietijoje šiuo metu nėra pati geriausia ekonominė situacija, kiti tai net krize pavadina, bet nėra skurstančiųjų minių ir vietiniai nepuola vilktis išmestų rūbų.

Vis tik pagrindinis šių prekių srautas teka į nepasotinamąją Afriką, nors čiabuviai tokius rūbus vadina baltųjų numirėlių apdarais. Jiems net į galvą neateina mintis, kaip galima išmesti dar vartojimui tinkamą rūbą?

Šiam reiškiniui vartojamas žodis “mitumba”, kuris svahilių kalboje reiškia medžiagos ritinį, taip suvyniotus drabužius. Būtent tokie didžiuliuose konteineriuose papuola į Juodąjį žemyną. Iš Europos kasmet traukiniais, laivais, o po džiungles - džipais keliauja milijonai panešiotų marškinėlių, palaidinukių, kelnaičių, sportinės aprangos dalių. Tai jau globali rinka. Tačiau ekonomistai, sudarinėjantys trečiojo pasaulio ekonomikos plėtros planus, sunerimę stebi šį reiškinį. Didžiulė grėsmė nacionalinei drabužių pramonei išaugo iki katastrofiško lygio. Vis tik, “mitumbos” uždrausti niekas nedrįsta.

Galėtume nesukti galvos apie tai, kas dedasi tolimojoje Afrikoje, jeigu skaudžiai nedilgteltų: juk savotiška “mitumba” jau senokai vyksta ir pas mus. Tai stumia į nemalonius apmąstymus.