Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Brangiai kainuojantys trypčiojimai vietoje
2005-11-19
Kažkada didžiavomės, kad Kaunas - ne pirmas, bet ir ne antras miestas Lietuvoje, dabar jis gali likti jau ir paskutinis
Dabartinė Laisvės alėja rekonstruota į pėsčiųjų gatvę per 6 metus, Vilniaus gatvė ir Rotušės aikštė su pastatų, esančių prie gatvės, kompleksiniu remontu - per 4 metus. Tai buvo padaryta tada, kai ne tik trūko pinigų, medžiagų ir darbo jėgos, bet ir slepiant šiuos darbus nuo Maskvos. Per 20 metų šios gatvės gerokai apšiuro, nes betono kokybė, iš kurio gamintos plytelės šioms gatvėms, buvo toli gražu ne pati geriausia. Ar tikrai nieko geriau negalime padaryti dabar, kai esame laisvi ir nepriklausomi nuo svetimos valstybės diktato?
Toliau darbo grupės nepasistūmėta
Prie šių objektų rekonstrukcijos nemažai esu prisidėjęs ir aš, todėl dabar negaliu abejingai stebėti, kaip viskas nyksta ir beveik nieko nedaroma, kad būtų atnaujintas miesto veidas.
Laisvės alėja tuo metu buvo ilgiausia pėsčiųjų gatvė Europoje. Už šią pėsčiųjų magistralę, taip pat Vilniaus gatvę ir Rotušės aikštę projektuotojai ir statybininkai buvo apdovanoti TSRS ministrų tarybos premijomis. Jos buvo skiriamos už konkrečius darbus, o ne už kolaboravimą su okupantais.
2003 metais, kai buvau išrinktas miesto Tarybos nariu, viename iš pirmųjų miesto Tarybos posėdžių pateikiau paklausimą: kada bus rekonstruota Laisvės alėja? Pasiūliau sudaryti darbų planą. Gavau Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Roberto Stanionio pasirašytą raštą: “Atsižvelgiant į Jūsų pasiūlymą, sudarysime specialistų darbo grupę, kuri pateiks išvadas dėl Laisvės alėjos rekonstrukcijos ir modernizavimo darbų. Išvadas pateiksime miesto Tarybos nariams”.
Atsakymas buvo lyg ir paguodžiantis. Tačiau miesto Taryba šio klausimo iki šiol nesvarstė. Jokių išvadų nepateikė ir Savivaldybės administracija. Tiesa, po pusmečio, 2004 m. vasario 2 d., Savivaldybės administracija išleido direktoriaus įsakymą “Dėl darbo grupės sudarymo Kauno paminklinių pastatų, Senamiesčio gatvių ir Laisvės alėjos atnaujinimo koncepsijai parengti”. Šiuo įsakymu Savivaldybės administracijos direktorius Giedrius Buinevičius save pasiskiria šios darbo grupės vadovu. Įtraukiami į šią grupę ir specialistai, ir administracijos skyrių vadovai, ir net du Tarybos nariai - aš ir Zenonas Vainoras. Darbo grupė buvo susirinkusi gal du ar tris kartus, tačiau nieko nenuveikė. Po kelių paklausimų G. Buinevičiui, kada dirbs darbo grupė, 2004 m. balandžio 30 d. pats G.Buinevičius savo nauju įsakymu šią darbo grupę panaikino.
Idėjų konkursas darbų nepaspartino
2004 m. birželio mėnesį skelbiamas viešasis pirkimas dėl tarptautinio architektūros idėjų konkurso, kuris numatė po metų skelbti Laisvės alėjos tarptautinį konkursą “Laisvės alėja - europietiška bendravimo erdvė”. Šis konkursas kainavo 120 000 Lt.
2004 m. lapkričio 4-ąją pateikiau dar vieną paklausimą miesto merui A.Garbaravičiui, kodėl taip vilkinamas Laisvės alėjos rekonstrukcijos klausimas. Netrukus, 2004 m. lapkričio 17 d. potvarkiu, miesto vadovas sudarė naują darbo grupę, bet jau be manęs, nes iš savų sudarytoje darbo grupėje niekas neprimins, kad reikia dirbti.
Pagaliau įvyko 2005 metais ilgai lauktas idėjų konkursas. Tačiau nuo to niekas nepasikeitė. Vėl visi darbai stovi. Architektai jau ragina Savivaldybę apsispręsti, ką darysime, kaip darysime ir kada darysime. Juk visai realu apsisprendus, suderinus su visuomene, per žiemą bent vieną kvartalą suprojektuoti ir pavasarį pradėti darbus. Tačiau Laisvės alėja nerūpi nei merui, nei Savivaldybės administracijos direktoriui. Gal dėl to, kad šį objektą pasiūliau aš, o gal kad miesto valdžiai labiau prie širdies “Akropolis” ar Sporto rūmai Nemuno saloje?
Per pustrečių metų padaryta tiek, kiek galima padaryti per pusmetį. O verkšlename, kad Laisvės alėja ir Vilniaus gatvė tapo batų parduotuvių prospektais, pasigendame “europietiškos bendravimo erdvės”. O juk čia turėtų būti ne europietiška, o kaunietiška ar lietuviška erdvė. Juk mes įdomūs ir Europai, ir pasauliui savo savitumu, o ne nuplagijuotomis kitų tautų arba kosmopolitinėmis tradicijomis. Ir tą savitumą visur privalome išlaikyti.
Labiau apleisti Senamiesčio neįmanoma
Senamiestis - tai ne tik mūsų istorija, tai mūsų gyvenimo būdas, mūsų lietuviškos tradicijos, pagaliau mūsų šaknys, iš kur semiamės stiprybės ir naujų siekių. Gaila, tačiau okupacijos laikais jis buvo geriau prižiūrimas.
Po ilgų miesto Tarybos narių įtikinėjimų buvo sudaryta darbo grupė, vadovaujama vicemero Antano Balučio, Kauno pilies atstatymui. Iš miesto biudžeto skirta 350 tūkst Lt. archeologiniams tyrinėjimams ir kitiems darbams. Geriausias laikas archeologiniams kasinėjimams baigėsi, o panaudota tik keliasdešimt litų. Metai jau artėja į pabaigą.
Kauno pilies atstatymas paliktas visuomenininkams - darbo grupei. Buvo agituojama paskirti statybos direktorių arba kurio nors skyriaus darbuotoją pavesti prižiūrėti statybas, tačiau tam prieštaravo vadovybė, ir štai rezultatas - sutaupyta keli tūkstančiai, ištaškyta keli šimtai tūkstančių litų, o pilis ir toliau niokojama. Kaip visur, paradinė pusė graži - į pilies bokštelį įkeldintas Turizmo informacijos centras. Kitaip tariant, vienas darbuotojas, kuris atseit prižiūri visą pilį. Nebūkime naivūs: turizmo darbuotojas pakankamai turi savų rūpesčių.
Niekas nerengia investicinio projekto pilies atstatymui gauti lėšų iš Europos Sąjungos. Pagal dailininkės Janinos Malinauskaitės idėją tai galėtų būti būtų mūsų istorijos tūkstantmečius menantis objektas, Kauno visuomenės susibūrimo vieta ir labai svarbus traukos taškas turistams.
Nėra net vizijos
Būtina restauruoti Muitinės g. 2 pastatą, menantį Kauno istoriją, - Kunigaikščių rūmus ir panaudoti jį visuomeninėms reikmėms. Dabar ten įsikūrusi psichiatrijos ligoninė. Beveik baigiantis griūti pastatas J.Jakšto g. 3, vadinamoji Žydų ligoninė.
Abu pastatai prie Rotušės aikštės ir tiek nušiurę, kad ant jų neliko net numerių. Tokių pastatų yra ne viena dešimtis. Būtina greičiau atkurti nuosavybės teises į išlikusius pastatus, o kitiems skelbti konkursus dėl jų privatizavimo, įrengiant pagal architektų pasiūlymus turizmui skirtas patalpas.
Nenorintieji dirbti aiškina, kad Savivaldybė negali daryti įtaką, kur privatininkui panaudoti kapitalą, ką ir kur statyti. Tai - demagogija. Sovietmečiu, esant planiniam ūkiui, buvo paprasčiau. Dabar turi būti iš anksto numatyta, kur mieste statyti gyvenamuosius namus, kur - pramoninius objektus, kur bus želdiniai, kur ir kada tiesti gatves ir t.t., tada nebus problemų ir nebus papirkinėjami valdininkai.
Miesto Urbanistikos skyrius turi parodyti statytojui, kur ir koks objektas pageidautinas, kur miesto planuotojai ir visuomenė numačiusi tam tikras zonas. Šiandien kai kurie urbanistikos specialistai aiškina, kad nuosavoje žemėje šeimininkas ką nori, tą stato. Tačiau juk nusipirkęs ar atgavęs žemę, tarkim, Rotušės aikštėje jis negautų leidimo iš lentų pastatyti tualetą.
Su tokiu mąstymu ir tokiais tempais mes greitai būsime nebe trečias miestas Lietuvoje, o paskutinis iš miestų. O kažkada didžiavomės, kad Kaunas ne pirmas, bet ir ne antras miestas Lietuvoje.
