Dramos teatro aktorius Robertas Vaidotas vakar savo jubiliejinį gimtadienį paminėjo vaidindamas Salariną spektaklyje Venecijos pirklys
Jau prasidėjo dvidešimt devintas mano sezonas teatre. Kiek per tą laiką vaidmenų sukūriau? Su dideliais ir mažais susidarys septyniasdešimt, gal kiek daugiau. Aš nevedu savo darbo buhalterijos. Man niekad nebuvo svarbu, ką aš vaidinu, svarbiau pats spektaklis. O gerame spektaklyje ir mažas vaidmuo gali būti geras. Teatras yra efemeriškas menas, su tuo reikia susitaikyti. Spektaklis gyvena tik žiūrovo širdyje - kaip jis jį atsimena, kaip suprato, - kalba aktorius.
Sujaudina nesumeluoti žodžiai ir jausmai
...Džordžai Gibsai, kiek tau metų? Šešiolika, sere, greit bus septyniolika. Tai Roberto Vaidoto personažo iš publikos numylėto spektaklio Mūsų miestelis žodžiai. 1982 metais rampos šviesą išvydęs Gyčio Padegimo pastatymas buvo ilgaamžis. Jį mačiusiųjų pasąmonėje jis vis dar gyvena savo nuotaikos, detalių, veidų, replikų blyksniais, kurie išplaukia laiko nublukintame atminties ekrane kaip seno, bet nepaprastai ryškaus ir neišdylančio sapno nuotrupos.
Torntono Vailderio pjesė taip paprastai, neįmantriai parašyta, o tiksliai pataikė į amžinus dalykus. Tuos, kurie visada rūpi žmogui, jaudina jį. Kuo toliau, tuo mažiau pasitikiu racionalumu, šaltu išprotavimu. Žiūrėdamas kitų šalių teatrų spektaklius, pastebiu, kad ten iki virimo įkaitinti kraujas, nervai, aistra į vaidmenį retai kalkuliuojami. Save drasko lietuvių, rusų, lenkų, čekų, tų šalių, kurios patyrė daugiau vargo, skriaudų, artistai. O koks nors vokietis gerai pastatytu balsu atkalba savo tekstą, oriai pasisukinėja scenoje, ir viskas. Kai Norvegijoje vaidinome Hedą Gabler, kalbėjausi su viena sena aktore. Ji žavėjosi mūsų spektakliu ir sakė: Ibseną būtent tokia aukšta gaida ir reikia vaidinti, kažkada jį taip vaidino patys norvegai, kol... nepliūptelėjo nafta ir neužgriuvo soti, nerūpestinga gerovė...
Robertas Vaidotas iš tų aktorių, apie kuriuos galima pasakyti: nuolat repertuare, be ilgų kūrybinių prastovų.
Pakankamai užimtas yra ir šį sezoną, per mėnesį tenka suvaidinti apie dešimt spektaklių. Kas laukia artimiausiu metu? Salarinas Venecijos pirklyje, Tesmanas Hedoje Gabler, nors jau reikėtų nuimti spektaklį, jis susidėvėjo. Dar misteris Iksas - Donja Rosita, Marmeladovas - Nusikaltimas ir bausmė, Tėvas, jau miręs, - Tolima šalis. Viskas, baigėsi meilužiai, prasidėjo tėvai, o perspektyvoje laukia seneliai. Žinoma, jeigu dar kojos nešios, - žodžio kišenėje neieškantis aktorius paironizuoja savo penkiasdešimtmečio jubiliejų.
Nepažįstamasis - tai aš
Koks buvo Robertas Vaidotas, pradėdamas savo sceninę karjerą, kurios pirmieji laipteliai - Pingvinas, Bankininkas, Kaminkrėtys ir kiti, keliolika personažų iš diplominio spektaklio Merė Popins Muzikiniame teatre?
Jaunatviškai trapus kurso spektaklyje Lopšinė, režisuotame Jono Vaitkaus. Jaunystės maksimalizmas plius klasta ir jėga - jau iš šio režisieriaus pastatyto skandalingojo Kingo, atskleidusio nepilnamečių kolonijos gyvenimo realijas. Geras užtaisas kūrybinio kelio pradžiai buvo Eimunto Nekrošiaus Duokiškio baladės, kur Robertas Vaidotas suvaidino Žygimantą. Spektaklis pagal Sauliaus Šaltenio pjesę - iš tų, kurie ir prabėgus dešimtmečiams dvelkteli neataušusia šiluma ir subtiliai perteikta pokario tikrovės autentika. Šalteniški ironijos, romantizmo, metaforiškumo ir rupios realybės štrichai aktoriaus vaidmeniui suteikė ilgalaikės gyvybės.
Jaunasis Robertas Vaidotas išore ir natūra atrodė esąs vaikinas iš bitlų epochos. Ilgaplaukis, valiūkiškas, sangviniškas, jautrus, bet ne sentimentalus, moteriškosios publikos dalies teigimu, - gražus. Tai - regimoji pusė. Nebūtinai pati tikriausia.
Aktorius savo monologe apie teatrą mesteli ir tokią frazę: Aš nepažįstu savęs. Žmonės apskritai nežino, kokie jie yra, tik įsivaizduoja. Juk savęs iš šalies, o dar svetimomis akimis, negali matyti. Kai aš pamatydavau save vaidinantį per televiziją, baisu pasidarydavo. Tačiau G.Padegimo pastatytas televizijos spektaklis Karlas ir Ana, kuriame pagrindinių herojų porą vaidino Robertas Vaidotas ir Jūratė Onaitytė, iki šiol aktoriui brangus. Jis sako, kad čia susidurta ir su sovietmečio cenzūra: iškirptas epizodas iš carinės Rusijos karo belaisvių stovyklos. Blogai parodyti didžiąją tėvynę buvo negalima, nesvarbu, kad tolimoje praeityje...
Ar jis buvo Padegimo aktorius? Juk šio režisieriaus spektakliuose sukurti itin ryškūs sceniniai paveikslai - Džordžas Mūsų miestelyje, Adolfas A.Strindbergo Kreditoriuose, Roderikas T.Vailderio Ilgoje Kalėdų vakarienėje.
Ne visai. Juk daug vaidinau ir pas Joną Vaitkų: Statytojas Solnesas, Karalius Ūbas, kiti spektakliai, kurių visų čia neišvardysiu, nes neregistruoju savo darbų. Dirbu Gintaro Varno spektakliuose. Gytis Padegimas buvo labai geranoriškas, kol netapo vadovu, normaliai reaguodavo į aktorių maištą. Pamenu, kai su juo repetavom komediją Kaip pražuvo Guska, trenkiau pjesę ant grindų ir pasakiau: Nežinau, ką turiu vaidinti. Man sunku dirbti, kai nesuprantu, ko iš manęs norima. Tačiau daugelis režisierių yra ir geri psichologai bei pedagogai, meduoliu ir botagu mokantys iš aktoriaus išgauti tai, ko jiems reikia. O juk aktoriai yra kaip vaikai - juos nesunku apgauti. Jei ir supranti, kad tave pagavo, nepyksti, jeigu tai buvo padaryta vardan švento tikslo - gero spektaklio. Juk iš esmės ir artistai, ir režisieriai yra toje pačioje barikadų pusėje.
Laikas duoda, laikas atima
Daugiau kaip septyniasdešimt vaidmenų - didelė darbo scenoje patirtis. Tačiau Robertas Vaidotas tarsteli: Patirtis neduoda nieko, išskyrus atsakomybę. Laikui bėgant atsiranda daug kažkada jau padarytų dalykų. Ima tykoti štampo pavojus.
Kitokio teatro skonį leido pajusti darbas trijuose kurso draugo Valentino Masalskio spektakliuose - Publikos išplūdimas, Belaukiant Godo, Pamoka. Tai buvo ne tik susidūrimas su absurdo teatro dramaturgija ir estetika, bet ir su nevalstybine kūryba. Šie spektakliai buvo pastatyti po 1990-ųjų eksperimentiniame susivienijime Menas į šoną, finansuojant rėmėjams. Savotiški pasidaryk pats. Gaila, kad tas susivienijimas mirė. Rimto teatro šiandien niekam nereikia - karaliauja televizija ir šou. Ką reiškia frazė spektaklis patinka publikai? Publika nevienalytė. Tą pačią dieną spektaklį žiūri mokiniai, bedarbis, profesorius. Kiekvienas jį mato ir suvokia savaip, - svarsto aktorius.
13-ojoje vidurinėje besimokiusį Robertą Vaidotą teatru sudomino lietuvių kalbos mokytojas, žinoma Mokytojų namų liaudies teatro figūra Kostas Aleksynas. Mokykloje statėme P.Cvirkos Frank Kruk, aš gavau vaidinti Kruko tėvą. Paskui repetavome pasirodymą televizijos viktorinai. Pasižiūrėti atėjo Antanas Gabrėnas ir užsiminė: Gal nori stoti į Konservatoriją? Sakau: aš juk groti nemoku. Ne, artistu būtum. Kai pasakiau mamai, ta nesitvėrė juoku. Man ir pačiam atrodė, kad artistai atsiranda iš kažkur kitur, ne iš tokių kaip aš. Tačiau įstojau, baigiau ir dirbu teatre.
Robertas Vaidotas sako, kad kuo toliau, tuo labiau įsitikina, kokia teisinga Stanislavskio frazė: Mylėk teatrą savyje, o ne save teatre: Jeigu kiekvienas scenoje pirmiausiai ima žūtbūt eksponuoti save, spektaklis subyra į gabalus kaip įskilęs puodelis. Aš tiesiog stengiuosi savo darbą padaryti taip, kad nebūtų gėda.
Naujausi komentarai