Henrio Milerio atogrąžos

Smalsesnis paklaus: kodėl iš naujo leidžiama Henrio Milerio (Henry Miller) “Ožiaragio atogrąža”, užuot išleidus šio autoriaus “Vėžio atogrąžą”? Ne “Ožiaragį” lietuviškai jau galėjome perskaityti prieš gerą dešimtmetį (o ir Antano Danieliaus vertimas, kiek leido anų laikų konjunktūra, - vertas pagarbos). Be to “Vėžys”, nors ir pirmasis H.Milerio romanas, laikomas geriau pavykusiu. Ir dar: leidykla “Kitos knygos” naujo vertėjo neieškojo: tiesiog perleido A.Danieliaus vertimą, tiesa, šiek tiek jį pakoregavusi ir “suvėlusi” pagal nūnai gerokai liberališkesnes literatūrines konvencijas. Vis dėlto guodžia kuo rimčiausias leidyklos pažadas netrukus išleisti ir daug triukšmo prieš septynis dešimtmečius sukėlusią ir netgi cenzūros uždraustą (laisvajame pasaulyje!) “Vėžio atogrąžą” (žr. anotaciją “Ožiaragio” pabaigoje).

Kas gi tas XX a. literatūrinis “atskalūnas” Henris Mileris (1891-1980), vienų koneveiktas, kitų (Samuelio Beketo, Normano Meilerio) keltas į literatūros Olimpą kaip vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, įtvirtinęs “naujojo romano” kaip tradicinio romano, autobiografijos, socialinės kritikos, filosofinės refleksijos bei siurrealistinių asociacijų sintezės, sampratą?

Pasak nusistovėjusios nuomonės, anarchiškai nusiteikęs Milerio herojus atmeta civilizacijos primestus suvaržymus, rutiną bei miesčioniškus įpročius ir panyra į gaivališko seksualumo pasaulį. Autoriaus personažai - šokiruojantys ir stulbinančiai gyvi. Romane dera, rodos, nesuderinami dalykai - geraširdiškas komizmas, šiltas žmogiškumas ir brutalumas.

Antrojoje savo “atogrąžoje” H.Mileris prisiminimais grįžta iš Paryžiaus atgal į Niujorką. Jaunas nepripažintas rašytojas iš Bruklino dirba “Kosmodemoniškoje telegrafo kompanijoje” - samdo ir atleidžia už grašius sutinkančius dirbti telegrafo pasiuntinukus - abiejų lyčių nevykėlius, ekscentrikus ir nimfomanes.

“Ožiaragio atogrąža” - tingaus fauno ir gyvenimo garbintojo brandos ritualas, iniciacija, kurią turi patirti kiekvienas, norintis save kūrybiškai realizuoti žmogus. Knygą galima pavadinti ir pranašiška, įspėjančia apie vitališkam gyvenimui vis labiau sterilizuotą ir brutalią civilizaciją.

Modžahedo žmonos istorija

“Vagos” leidykla savo serijoje “Tikros istorijos” išleido jaudinančią autobiografinę vokiečių autorės Doris Gliuk knygą “Priversta tylėti: modžahedo žmonos istorija” (vertė Elena Eimaitytė).

D.Gliuk gimė 1956 m. Vokietijoje. Ji įgijo prekiautojos mažmeninėmis prekėmis specialybę ir daugelį metų individualiai dirbo atstovaudama įvairioms Vokietijos įmonėms. 1988-aisiais jauna vokietė ištekėjo už patrauklaus egiptiečio, meilei įsiliepsnojus iš pirmo žvilgsnio. Keletą metų jie laimingai gyveno Vokietijoje, tačiau prasidėjus pilietiniam karui Bosnijoje Doris drauge su vyru persikėlė gyventi į šią šalį. Ji nori pagelbėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Šeima gyvena nedideliame kaime, karo apimtoje vietovėje. Jos vyras palengva ima keistis ir tampa visai kitu žmogumi. Jam svarbu tik viena - islamas. Vyras priverčia žmoną laikytis šariato įstatymų: ji privalo dėvėti juodą, ilgą musulmonių rūbą ir vaikščioti užsidengusi veidą. Vyras dienų dienas laiko žmoną uždarytą namuose, o bet kokį pasipriešinimą malšina žiauriais smūgiais. Moteris per vėlai supranta, kad gyvena santuokoje su modžahedu, kuriam humanitarinė pagalba tėra priedanga. Jo tikrasis tikslas - “šventasis karas”. Šiandien tarptautinės slaptosios tarnybos šį žmogų vadina vienu pavojingiausių teroristinės organizacijos “Al Quaeda” narių.

Na, o koks knygos autorės D.Gliuk likimas? 2001 m. jai pagaliau pavyko nutraukti nepavykusią santuoką ir sugrįžti į Vokietiją. Ji kreipėsi į Užsienio reikalų tarnybą norėdama pasidalyti turima informacija, tačiau niekas ja nepatikėjo. Tik po pasikėsinimo Balyje 2002 m. spalio mėn. ji įtraukta į valstybinę liudininkų apsaugos tarnybą. D.Gliuk, pakeitusi asmens tapatybę, šiuo metu gyvena pogrindyje.

“Knygius iš pašaukimo...”

Taip Aleksas Dabulskis trumpai apibūdino Ričardą Venckų, Kauno kolegijos dėstytoją, XXVII knygos mėgėjų draugijos narį, kolekcininką, muziejininką, poezijos aistruolį... Neseniai pasirodė jo kukli, bet miela paimti į rankas knygelė “Kai sutemos dengė baltąsias lankas” (išleido “Naujasis lankas”). Turint omeny, kad leidinys yra skirtas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui paminėti, tai ir knygelės pavadinimo simboliškumas nesunkiai nuspėjamas: “Sutemos” - tai lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo laikotarpis. Vis dėlto R.Venckaus knygelėje apžvelgiamas ne tik tas laikotarpis, kurį galima drąsiai pavadinti kultūriniu genocidu, bet ir vėlesni įvykiai. Leidinyje atskleidžiama, kaip įvairiais laikotarpiais lietuviškų raštų lietuviškomis raidėmis draudimą ir jo panaikinimą vertino mūsų žurnalistai, rašytojai, mokslininkai, kiti rašto žmonės.

Parengė Jonas VABUOLAS