Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Babelio biblioteka
2005-11-19
Nauja pažintis su šveicarų rašytoju
Leidykla “Versus aureus” išleido garsaus šiuolaikinio vokiečių kalba kuriančio šveicarų rašytojo Martino Suterio pirmąjį romaną lietuvių kalba “Lila, Lila” (vertė Regina Ivanauskienė). Dėl sumaniai suregzto siužeto knyga perskaitoma nelyginant detektyvas, nors tai yra veikiau netikėtu rakursu pavaizduota nelaimingos meilės istorija.
...Kuklus, jaunas, niekuo neišsiskiriantis vienos užeigos padavėjas Davidas įsigyto senovinio naktinio stalelio stalčiuje randa seną rankraštį. Pasirodo, jog tai daugiau nei prieš keturiasdešimt metų aprašyta didelės ir tyros meilės istorija. Pagrindinis jos herojus ir pasakotojas savo gyvenimą baigia savižudybe. Rankraštį radęs vaikinas šį herojų sutapatina su pasakojimo autoriumi, nes rankraštis baigiasi žodžiais “O tas Pėteris Landvai [t.y. pagrindinis herojus] buvau aš”. Nepuoselėdamas jokių nedorų kėslų, Davidas nuskenuotą rankraštį duoda paskaityti merginai - vien tikėdamasis sulaukti jos dėmesio. Sužavėta Mari mano, kad romaną parašė Davidas, ir be jo žinios rankraštį nusiunčia vienai leidyklai. Likimo ironija: leidykla susidomi “nauju jaunu autoriumi”, išleistas “jo” romanas tampa bestseleriu, o Mari - Davido mylimąja. Romano populiarumas auga, gerbėjų daugėja, tiražai ir honorarai didėja, ir nors Davidas kankinasi melavęs, o nepelnytas populiarumas ir baimė, kad jo melas iškils viešumon, slegia, tačiau vaikinas nedrįsta pasakyti tiesos, nes tokiu atveju tikrai prarastų savo mylimąją. Galų gale prie jo prisiplaka senis, iš kurio užuominų Davidas supranta, kad šis - tikrasis romano autorius. Tasai reikalauja savo dalies, pageidauja būti Davido literatūriniu agentu, netgi ima jo vardu derėtis su leidyklomis dėl naujo kūrinio leidimo ir įžūliai reikalauti iš jų avanso už dar neparašytą naujosios literatūrinės “žvaigždės” knygą... O Davidas tuo metu blaškosi tarp vienas kitam antipatiją jaučiančių senio ir Mari - mat išsižadėti bet kurio iš jųdviejų reikštų prarasti ir didžiąją savo gyvenimo meilę. Taip pamažu likimas Davidą tarsi susieja su autorystę pasisavinto rankraščio herojumi bei tikruoju jo autoriumi ir priverčia atkartoti senos nelaimingos meilės tragediją - anaiptol ne rankraštyje, o savo realiame gyvenime...
Be kaukės
“Mane seniai kankina nedvasingumo kompleksas. Nuolatos susiduriu su dvasingais žmonėmis, kurie demonstruoja savo dvasios turtus ir su gailesčiu bei užuojauta konstatuoja, kad man visa tai nepasiekiama; sarkazmas, marazmas ir orgazmas - štai ir visas mano reliquiarium, ir netgi argumentas, kad visi šiame pasaulyje siekia įsigyti kuo patogesnę kaukę, ne visuomet gelbsti - patogūs drabužiai taip pat sudėvėti.” Citatos autorius nesunkiai atpažįstamas - pirmiausiai iš metaforiškos sąsajos su prieš trejetą metų išėjusiu Sigito Parulskio esė rinkiniu “Nuogi drabužiai”. Tačiau ši citata - iš jo esė “Dvasingumas”, kuriuo pradedama nauja - antroji - S.Parulskio eseistikos knyga “Miegas ir kitos moterys”. Pastarąją, kaip ir ankstesnį šio žanro rašytojo rinkinį, vėlgi išleido “Baltos lankos”.
S.Parulskis - vienas iš originaliausių, drąsiausių, jautriausių ir atviriausių nūnai suklestėjusio eseistikos žanro atstovų, negailestingai atkreipiantis mūsų visuomenės dėmesį į jos nusidėvėjusį “aukštąjį” bendrabūvio dvasingumą, jį demitologizuojantis ir savaip, provokuojamai, mitologizuojantis vadinamąsias “žemąsias” sferas - natūralius bet tradiciškai slepiamus žmogiškuosius jausmus ir potyrius. Visa tai neretai užgauna itin “dvasingo” skaitytojo jausmus ir verčia klijuoti šiam autoriui ciniko etiketę, bet, kaip pastebėjo pastarąją S.Parulskio knygą recenzavęs G.Beresnevičius, “su “cinizmu”, nuolat primenamu recenzijose ir anotacijose, gal jau laikas ir baigti. (...) tai tiesiog pasaulio atvaizdas, pasaulio ir žmonių, o šiame pasaulyje yra tokių kasdienybės ir ekstremalybės dozių, kurias šiaip tylomis sutarta apeiti”.
Du viename
Žinomas kaunietis poetas Edmundas Janušaitis, iki šiol leidęs be išimties vien poezijos rinkinius, debiutavo prozos knyga “Nuo Roko iki Abelio” (išleido “Naujasis lankas”), o jos žanrą įvardijo “Dviejų romanu”. Antrasis šio įvardijimo dėmuo kai kuriems skaitytojams gali sukelti abejonių, tačiau pirmasis visiškai motyvuotas - knygos autorystė priklauso dar ir jaunam, beje, irgi debiutuojančiam literatui Mantui Lideikiui.
Pasak nuolatinės E.Janušaičio kūrybos stebėtojos ir vertintojos Eugenijos Vaitkevičiūtės, “Nuo Roko iki Abelio” - konstruktyvistinis romanas, savotiškai dvisluoksnė knyga. Dviejų autorių pastanga viename kūrinyje sujungti skirtingų kartų patirtį. Įvairuojančios erdvės, laiko plotmės sutalpina hipių kartos vertybes, kelią ir klystkelius bei nūdienos vaikino yrimąsi per didžias kančias - didžio entuziazmo kupinais tekstais. Su užaštrinto aiškumo ir meilės siekiu”.
E.Janušaičio ir M.Lideikio tekstas išties jungia autentiškus saviieškos bei saviraiškos potyrius ir šiandienos aktualijas: nuo potraukio alkoholiui iki skubros socialiniame pasaulyje. Neperšant parengtų atsakymų, skaitytojui pateikiamas individualybės laisvėjimo potyris - tapsmas savimi prieštaringoje šiandienos aplinkoje.
Parengė Jonas VABUOLAS
