Kenotafas pokario mokytojams

Naujuoju savo romanu “Kenotafas” Romualdas Granauskas tikriausiai nusprendė susigrąžinti tuos savo gerbėjus, kurie galbūt juo nusivylė po ankstesniojo, “Duburio”... Tai, žinoma, reveransas vakarykštei Juokų dienai, kai šios eilutės buvo rašomos, nes šiaip jau tokio masto menininkai, kaip R.Granauskas, iki panašių “žaidimų” nenusileidžia. Ir vis dėlto kiekviename pašmaikštavime esama gilesnės ar seklesnės prasmės - taip ir čia: romanu “Kenotafas” rašytojas iš tiesų tarytum sugrįžo prie tų lietuviškos prozos vertybių, kurias kažkada pats ir suformavo, gal tiksliau - pakėlė į labai savitą “granauskišką” lygmenį. Pirmiausiai turiu omeny sunkiai paaiškinamą šio rašytojo gebėjimą susieti vieno žmogaus likimą su kitais, perteikti paslaptingą dvasinį ryšį tarp skirtingų kartų, jautriai išgirsti atskiro žmogaus ir ištisos generacijos, “visuomeninio laikmečio” sąskambius. Ir meistriškai nugludinta metafora nubraukti banalumo dulkes, kurios tarsi magneto traukiamos nuolat gula ant amžinųjų žmogiškumo vertybių.

O įprasta “detalizuota” anotacija kalbant apie R.Granausko kūrinį (kaip ir visą jo kūrybą) vargu ar pagelbės: sunkiai sergantis rašytojas - tai romano veikėjas - ištiktas klinikinės mirties išvysta regėjimą: jauną nuostabią moterį (“Didžiąją Šviesą”), kuri tarsi paragina “grįžti atgal”, nepalikti šio pasaulio, nesupratus jos ir jos gyvento laiko; iš prisiminimų nuotrupų, pasakotojo pokalbių su buvusiais bendraklasiais ir pedagogais atkuriamas įspūdingas mokytojos D. paveikslas, jos meilės ir lemties istorija, kurią ilgai gaubė mįslės ir nežinia. Visa tai romane pasakojimo gijomis susieta su pokario realijomis. Knygos leidėjai (ją išleido LRS leidykla) pažymi, kad naujuoju romanu R.Granauskas sukūrė žodžio paminklą pokario mokytojams.

Tiesiog Sonečka

Kiek neįprastai trapią, pavasariškai lakią trumputę knygelę “po ilgų žiemos triūsų” išleido leidykla “Kitos knygos”. Ir pavadinimas jos kaži kaip čiulbantis - “Sonečka”, o autorė - lietuvių kalba lig šiol neleista Liudmila Ulickaja, nors per pastarąjį dešimtmetį ji sugebėjo pavirsti pasaulinio lygio literatūros įžymybe: 1996 m. “Medicis” premija Prancūzijoje ir “Giuseppes Acerbi” premija Italijoje už apysaką “Sonečka”, “Bookerio” premija 2001 metais už geriausią romaną rusų kalba “Kukockio kazusas”, 2004 metais Tarptautinėje Maskvos knygų mugėje pripažinta geriausia metų rašytoja nominacijoje “už didžiausią populiarumą tarp nekomercinės literatūros skaitytojų”. Tačiau šią ilgą tiradą pasitelkiau ne reklaminiais, o grynai “stilistiniais” sumetimais - kad palygintumėte, kokia toji L.Ulickajos proza... paprastutė. Galbūt čia ir slypi jos neįtikėtina sėkmė? Gal tai savotiškas signalas apie persisotinimą įmantriomis literatūrinėmis formomis? Juk įtakingasis “Gallimard” apie apysaką “Sonečka” yra rašęs: “Literatūroje niekada nėra buvę herojės, kuri būtų buvusi mažiau herojiška ir tuo pat metu tokia stulbinanti bei psichologiškai preciziška”. Literatūros kritikai nesutaria: kas tai - geriausių rusų literatūros tradicijų tąsa ar tiesiog išoriškai patraukliais įvaizdžiais žongliruojant profesionaliai suregztos “moteriškos” istorijėlės? Neosentimentalizmas? Postsentimentalizmas? Antisentimentalizmas? Bet, pasak knygos vertėjo Rimanto Viedrynaičio, kritikai vis dėlto nepastebi svarbiausio dalyko - Ulickaja ne konstruoja tekstą, bet pasakoja tikras istorijas.

Atpasakoti apysakos siužetą, manau, nėra jokios prasmės - guvesnis skaitytojas knygelę spės perskaityti čia pat, prie knygyno prekystalio...

Dar vienas Džono Grišemo trileris

Populiaraus amerikiečių rašytojo Džono Grišemo (John Grisham) romanų leidybos mastas Lietuvoje tuoj ims konkuruoti su, atrodė, nepralenkiamu jo tėvynainiu Stivenu Kingu. Tik pastarojo monopolį tvirtai tebelaiko leidykla “Eridanas”, o Dž.Grišemu “dalijasi” “Jotemos” ir “Eugrimo” leidyklos. Pastarajai, kuri nemažai leidžia akademinių teisės, politikos knygų, Dž.Grišemas - tarytum ir “savas” autorius: bemaž visuose jo romanuose narpliojamos sudėtingos, dažnai su įvairiomis mafijos struktūromis susijusios politinės bylos. Šiuo požiūriu ne išimtis ir naujausias “Eugrimo” išleistas Dž.Grišemo romanas “Masinių bylų karalius” (vertė Giedrė Baltrūnienė).

...Visuomeninio gynėjo tarnyba nėra ta vieta, kur jauni advokatai galėtų įgyti bylų nagrinėjimo įgūdžių. Klėjus Karteris ten užsibuvo per ilgai ir, kaip dauguma darbuotojų, svajoja apie geresnį darbą garsioje firmoje. Klėjui tenka ginti vaikiną, kaltinamą gatvėje atsitiktinai nušovusį žmogų. Iš pradžių Klėjus mano, jog tai - dar viena beprasmiška žmogžudystė, kokių Vašingtone pasitaiko kiekvieną savaitę. Tačiau advokatas netikėtai užčiuopia slapto, neįtikimai siaubingo sumanymo pėdsakus. Ūmai jis atsiduria sudėtingos bylos prieš vieną iš didžiausių pasaulyje farmacinių kompanijų centre. Susitarus be teismo, jo laukia didžiulis atlygis, visiškai pakeisiantis Klėjaus gyvenimą, ir vos ne pernakt jis taps jauniausiu tarp teisininkų masinių bylų karaliumi.

Parengė Jonas Vabuolas