Euroskeptikai kaltina valdžią spekuliacijomis ir tautos nuomonės ignoravimu

Nors nuo metų pradžios netyla daugiau ar mažiau įtikinamos kalbos apie naudą, kurią mūsų šalies ūkis patirs 2007-ųjų sausį atsisveikinus su litu ir prisijungus prie Europos pinigų sąjungos, naujausių sociologinių apklausų duomenimis, bemaž 70 proc. Lietuvos žmonių šiuos ambicingus planus vertina itin kritiškai. Atsižvelgdama į tokias nuotaikas prieš keletą savaičių oficialiai įsiregistravo piliečių iniciatyvinė grupė referendumui dėl lito ateities rengti. Tiksliau, siekianti atidėti planuojamas lito pakasynas, o sprendimą dėl euro įvedimo raginanti priimti tik referendumu.

Kuo grindžiama tokia pozicija, “Kauno dienai” sutiko paaiškinti vienas iniciatyvinės grupės lyderių ir Tautininkų sąjungos, bene vienintelės politinės jėgos, atvirai prieštaraujančios euro įvedimui, pirmininkas Gintaras Songaila.

Argumentų deficitas

“Tiesą sakant, netgi kai kurie mūsų iniciatyvinės grupės nariai nėra kategoriškai nusiteikę prieš eurą. Žinoma, niekas nenori atsisakyti lito dėl tam tikrų emocinių dalykų, tačiau liūdniausia, kad kol kas valdžia taip pat remiasi tik emocijomis ir viltimis, esą taip bus geriau. Nėra jokių ekonominių skaičiavimų, kodėl reikėtų litą keisti į eurą būtent 2007-ųjų sausį, ką Lietuva laimėtų žengusi tokį žingsnį ir ką prarastų. Tiksliai apskaičiuota, kad sutaupytume tik valiutos konvertavimo išlaidas - maždaug 29 mln. litų per metus. T.y. ši nauda yra tokia “didelė”, kaip pora kuklių daugiabučių gyvenamųjų namų Vilniuje. Jokių kitų ekonominių argumentų, studijų, analizių ar bandymų modeliuoti ateitį nėra”, - tikino G.Songaila.

Pasak Tautininkų sąjungos pirmininko, jei ekonominiai skaičiavimai ir euro nauda būtų visiškai akivaizdūs, galbūt iš tiesų nereikėtų jokių referendumų. Deja, kol kas bandymų apskaičiuoti riziką bei galimus neigiamus padarinius nėra. Pašnekovo teigimu, vengiama netgi išnagrinėti kai kurių eurą įsivedusių ir dabar bemaž atvirai dėl to besigailinčių valstybių patirtį.

“Tarkim, kodėl Italijos premjeras Silvijas Berluskonis sprendimą atsisakyti lyrų vadina “didžiausia kvailyste”? Arba kodėl Graikijos drahmas keičiant į eurus, valiutos kursas buvo kitoks, nei žadėta? Ko gailisi vokiečiai, atsisveikinę su savo marke, ir dėl ko jaučiasi apgauti olandai, netekę guldeno? Politikos apžvalgininkai sako, kad referendumo dėl Europos konstitucijos fiasko Nyderlanduose kaip tik ir lėmė euro įvedimas - žmonės atkeršijo už savotišką valdžios sąmokslą. Manyčiau, kad visa ES neturės ateities, jei jos pamatai bus statomi tokių abejotinų gudrybių būdu”, - samprotavo G.Songaila.

Informacija manipuliuojama

Komentuodamas makroekonomikos ekspertų teiginius, esą vien tik euro įvedimas Lietuvos BVP augimą kasmet galėtų padidinti 0,1-0,3 proc., “euroreferendumo” organizatorius taip pat neslėpė skepticizmo. Jis atkreipė dėmesį, jog vieni ekspertai mini vienus skaičius, kiti - kitus, tačiau nė vieni negali jų paremti jokiais tvirtais argumentais ar tyrimų medžiaga.

“Bene vienintelis ekspertas, bandęs moksliškai pagrįsti euro įvedimo naudą, yra Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis, tačiau jo studija taip pat labiau primena studentišką darbą, o ne rimtą tyrimą. Reikia atvirai prisipažinti, kad nėra jokių žinių. Yra tik tikėjimas, kad galbūt viskas bus taip, kaip norėtųsi. Nėra aiškių atsakymų į svarbiausius kasdienės ekonomikos klausimus. Netgi į tokius proziškus kaip svarbiausių prekių ir produktų kainų pokyčiai po euro įvedimo. Manau, kad šiais dalykais yra nesąžiningai manipuliuojama pateikiant ne visą informaciją arba pažeriant šūsnį apibendrintų makroekonomikos rodiklių, kuriuos sunku šifruoti ar patikrinti. Galima tik apgailestauti, kad mes pasišovėme būti pirmąja iš ES šalių naujokių, kur bus įvedamas euras, ir sutinkame patys imtis bandomojo triušio vaidmens”, - kalbėjo Tautininkų sąjungos pirmininkas.

Valdžia turi prisiimti riziką

Pastebėjus, kad galbūt nėra korektiška sudėtingų ekonominės politikos problemų sprendimų užkrauti ant žmonių pečių, dažnai neturinčių pakankamai informacijos ir specifinių žinių, kad galbūt racionaliau būtų patikėti šiuos dalykus ekspertams, pašnekovas patikino, jog demokratinėje visuomenėje valdžia priklauso ne “specialistams”, bet tautai.

“Kita vertus, susidaro įspūdis, kad šiuo atveju valdžia vengia pasitelkti specialistus ir atlikti rimtą mokslinę analizę, ar tikrai Lietuvai naudinga įvesti eurą, o jei taip, tai kada ir kokiomis sąlygomis. Kaip rodo kitų šalių, kurios įsivedė eurą, patirtis, specialistai ne visada tiksliai prognozuoja valdžios sprendimų ekonomines pasekmes. Be to, net ir po tokių sprendimų, valdžios samdomi specialistai ne visada tiksliai šias pasekmes įvertina. Patys piliečiai savo kailiu šias pasekmes pajaučia tiksliau. Specialistai negali prisiimti visos savo siūlomų sprendimų rizikos. Valdžia turi prisiimti aiškią atsakomybę dėl savo pasiūlymų. Bet kardinaliais atvejais, kai kalbama apie šalies ateitį ir jos ilgalaikę raidą, apie istorinio masto negrįžtamas pasekmes, šia rizika ji turi sąžiningai pasidalyti su tauta, kuri jai suteikia įgaliojimus. Suprantama, kad visos rimtos reformos ir ypač pinigų reformos, neišvengiamai duoda tam tikrų socialinių ir ekonominių nuostolių. Tauta turi gauti kuo daugiau informacijos apie tai, kokią galimą tokių pasikeitimų kainą ji turės sumokėti ir dėl ko. Valdžia turi deramai pagrįsti ir savo siūlomo kelio galimą naudą, turi sudaryti žmonėms sąlygas kuo aiškiau suvokti, kiek ši prognozuojama nauda pateisina realias reformos išlaidas ir prognozių nepasitvirtinimo riziką. Be to, jeigu jau visi nusprendžia rizikuoti, valdžia turi tinkamai pasirengti reformai, numatyti kuo aiškesnį veiksmų planą, kaip mažinti neigiamus padarinius ar jų pavojus”, - samprotavo G.Songaila.

Susitarimo reikalas

Atkreipus dėmesį, kad prisijungti prie Europos pinigų sąjungos Lietuva įsipareigojo stodama į ES ir kad dėl to jau vyko referendumas, G.Songaila patikslino, jog tai buvo tik principinė nuostata - siekti narystės.

“Politikai tarsi ir turi teisę teigti, kad balsuodami už stojimą į ES Lietuvos piliečiai netiesiogiai lyg ir pasisakė už stojimo į Europos Sąjungą sutartį, o drauge ir įsijungti į šios tarptautinės organizacijos Ekonominę ir pinigų sąjungą. Tačiau prie šios sąjungos yra prisijungusios ir tos ES šalys, kurios net ir neketina įvesti euro, t.y. pasirašydamos sutartį jos padarė išlygą dėl euro įvedimo.

Kas ir kaip valdžią įgaliojo prisijungti prie Ekonominės ir pinigų sąjungos sutarties be jokių išlygų dėl euro įvedimo? Net jei būtų aiškinama, kad tokį įgaliojimą valdžia turi, tai bet kuriuo atveju laikas, kada būtų nuspręsta atsisakyti lito, lieka tautos valioje.

Net jeigu minėti politikų teiginiai būtų tiesa, niekas nedraudžia piliečiams po kurio laiko vėl inicijuoti referendumą, kai tai yra visai tautai ir valstybei svarbus klausimas. Dveji metai iki kito referendumo - tai būtų pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį žmonės gautų daug naujos informacijos.

Per tą laiką galėjų daug kas pasikeisti ir Europos Sąjungoje bei visame pasaulyje, dėl to tauta savo ankstesnį sprendimą galėtų ir pakeisti. Lietuva stojo į ES kaip į tarptautinę organizaciją, o ne kaip į federacinę valstybę, kad taptų jos beteise provincija”, - sakė G.Songaila.

Jo teigimu, Švedijos pozicija ir padėtis buvo panaši į Lietuvos, tačiau švedai surengė referendumą ir kronos keitimą į eurą atidėjo neribotam laikui. Dar viena ES narių grupė apskritai paskelbė neketinančios atsisakyti nacionalinės valiutos, nes joms taip tiesiog nenaudinga. Apskritai kol kas yra labai daug abejonių, ar euras iš tiesų taps bendra ES valiuta. Antai lenkai referendumą dėl zloto keitimo eurais ketina surengti tik 2010-aisiais, o čekai kol kas taip pat abejoja, ar verta atsisakyti kronos.

“Kyla klausimas, kur ir kodėl turėtų skubėti Lietuva? Juk, pagal beveik visus ekonominio išsivystymo ir pragyvenimo lygio parametrus, esame Europos “uodegoj”. Įsivedę eurą kai kuriems gyventojų sluoksniams kasdienybę rizikuojame paversti dar niūresne ir dar labiau paskatinti žmonių emigraciją”, - prognozavo G.Songaila.

Jis taip pat skeptiškai įvertino pastabą, jog Lietuva savarankiškos pinigų politikos atsisakė dar 1994-aisiais, įdiegdama valiutų valdybos modelį ir litą “kietai” susiedama su doleriu, o vėliau - su euru.

“Niekas netrukdo peržiūrėti šių nuostatų ir gerai apsvarsčius galbūt grįžti prie savarankiškos pinigų politikos. Tarkim, ES ekonomika patenka į gilią duobę - sutikite, kad sėdėti skęstančiame laive vien iš solidarumo nėra itin racionalu. Juk kol kas viskas yra mūsų pačių rankose. Jei litą palaidosime visiems laikams, net ir labai norint kažką keisti ar imtis kokių nors savarankiškų veiksmų bus neįmanoma - traukinys bus nuvažiavęs. Kad ir kaip būtų, net ir tie iniciatyvinės referendumo grupės nariai, kuriuos sąlyginai galime laikyti euro įvedimo šalininkais, pasisako už tai, kad su valstybės suverenitetu susiję klausimai būtų sprendžiami referendumu”, - samprotavo G.Songaila.

Kalbėdamas apie santykius su Europos Sąjunga, pašnekovas pastebėjo, kad ES institucijos Lietuvoje turi nepaprastai didelį pasitikėjimo kreditą, kuris iš dalies kompensuoja augantį Lietuvos piliečių nepasitikėjimą savo pačių valstybe.

“Susidaro įspūdis, kad Lietuvos politikai ir valstybės pareigūnai, siekdami išsaugoti savo pozicijas, netgi sąmoningai skatina nekritišką tikėjimą ES struktūrų autoritetu ir taip tarsi savotiškai “šildosi rankas” prie jo arba dangsto juo savo pačių nesugebėjimą ar nenorą tarnauti viešajam interesui, savo pačių trumparegiškumą ir strategijos neturėjimą. Tuo tarpu ES struktūros sprendžia bendruosius Europos Sąjungos šalių uždavinius daugiašalėmis sutartimis suteiktų įgaliojimų ribose. Europos Sąjunga - tai ne labdaros organizacija, o tik jos šalių narių įrankis sprendžiant bendros ekonominės erdvės kūrimo uždavinius. Dar daugiau: ES dažnai kritikuojama, jog ji netampa visų jos šalių narių piliečių sąjunga, o funkcionuoja daugiau kaip stambiųjų tarptautinių korporacijų įrankis”, - įsitikinęs G.Songaila.

Veiklos imitacija

Klausiamas, ar valdžios užmojuose kuo greičiau įvesti eurą Tautininkų sąjunga įžvelgia kokių nors savanaudiškumo užuomazgų, pašnekovas teigė, jog šioje istorijoje mato didesnę problemą nei teorinės galimybės pasipelnyti iš pinigų konvertavimo.

“Man atrodo, jog euro griebiamasi kaip šiaudo, siekiant trūks plyš įrodyti, esą stovintieji prie valstybės vairo turi kažkokią veiklos strategiją. Tačiau akivaizdu, kad, įstojus į NATO bei ES ir pasiekus visų ilgai deklaruotų tikslų, dabar sėdintieji valdžios olimpe yra sutrikę. Kaip tik todėl jie išvedžioja, esą įvedus eurą gyvenimas stebuklingai pagerės. Kas galėtų ryžtis sutrukdyti tokiam kilniam tikslui?” - retoriškai klausė G.Songaila.

Pašnekovas pastebėjo, kad šiuo metu jau nebesigirdi kalbų apie numatomą investicinio klimato pagerėjimą įvedus eurą, kurios netilo agituojant už stojimą į ES. Pasiekus išganingąją narystę paaiškėjo, kad Lietuvos patrauklumas pagal konkurencingumo indeksą smuktelėjo bene 7 vietomis, o tiesioginių investicijų srautas per pirmąjį 2005-ųjų pusmetį smuko 56 proc.

“Galima neabejoti, kad euro įvedimas minėtiems dalykams savaime neturės jokios teigiamos įtakos”, - tikino G.Songaila.

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors politikai garantuoja saugų litų keitimą į eurus (t.y. kad pinigai bus keičiami tuo pačiu šiuo metu skelbiamu kursu), realiai tai priklauso ne nuo Lietuvos, o nuo Europos centrinio banko valios.

“Jie remsis tam tikra metodika ir sieks nustatyti realų kursą. Koks jis yra šiuo metu, skirtingi šaltiniai teigia skirtingai, todėl kaip yra iš tiesų ir kaip bus 2007-ųjų sausį, kol kas niekas negali pasakyti. Gaila, bet šių dalykų analizuoti ir nebando”, - apgailestavo Tautininkų sąjungos pirmininkas.

Jis taip pat teigė esąs nusivylęs reikalavimais norint surengti referendumą tokiu svarbiu šalies ateičiai klausimu.

“Įstatymo nustatyta tvarka iniciatyvinė grupė iki šių metų gruodžio 12-osios dienos privalo surinkti daugiau kaip 300 000 piliečių parašų. Tai milžiniško aukščio slenkstis, kurio kol kas nėra pavykę įveikti nė vienai politinei ar visuomeninei jėgai. Šiuo metu aktyviai platiname parašų blankus, tačiau patirtis rodo, kad dalis parašų lapų grąžinama ne visai užpildytų, dalis neatitinka kitų reikalavimų, todėl nors sociologinės apklausos rodo, kad beveik trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių nepritaria, kad per artimiausius penkerius metus vietoj lito būtų įvedamas euras, sudėvėti šias “geležines klumpes” neabejotinai bus labai sunku. Deja, politikai vengia tartis su tauta. Daug šnekėdami apie vadinamąjį pilietinės visuomenės kūrimą, jie bėga nuo bet kokios galimybės kuo daugiau žmonių tiesiogiai įtraukti į politinius procesus”, - mano G.Songaila.