Dažnai įvairiomis progomis pabrėžiamas išskirtinis Kauno patriotizmas ir pilietiškumas viso labo yra saviapgaulė
Neseniai Kaunas, kaip ir visa Lietuva, atšventė Valstybės atkūrimo dieną. Šia proga mieste būta tikrai gražių renginių. Deja, šventę smarkiai apkartino Vasario 16-osios vakarą Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje vykęs popmuzikos koncertas, nors tokioms akcijoms Kaune apstu daug tinkamesnių vietų.
Nežinau, kas iš miesto valdžios atstovų ir minėto renginio organizatorių už jį labiausiai atsakingi. Tačiau norėčiau šių itin originaliai mąstančių veikėjų paklausti: negi jie nežino, kad Karo muziejaus sodelis - tai ne šiaip paprasčiausia aikštė ar stadionas, kad tai yra istorinė-memorialinė vieta, pagrįstai vadinama net Tautos panteonu? Ir kad šioje vietoje stovi ne tik Laisvės statula, Lietuvos didžiavyrių biustai, bet ir pašventinti kryžiai bei Nežinomo kareivio kapas, prie kurio plazda Amžinoji ugnis? O gal minėti veikėjai niekad nėra matę ar girdėję, kas paprastai vyksta įsišėlusioje paauglių ir jaunuolių minioje per tokius popkoncertus? Nejaugi jie nežino, kad po tokių akcijų paprastai lieka ištisos krūvos šiukšlių? Nejau jie nieko negirdėjo apie tokių renginių metu dažnai pasitaikančius smurto ir vandalizmo aktus? Ir ar jie nesuvokia, kad dėl visų minėtų priežasčių Karo muziejaus sodelis tokiems popšou visiškai netinka.
Dar nežinia, kuo renginys būtų pasibaigęs, jei mes su dukra, į jį užklydę ir pasibaisėję, nebūtume kone už ausų atitempę policininkų, kurie, beje, iki tol ramių ramiausiai snūduriavo atokiau stovinčiuose automobiliuose. Visiškai nesirūpindami, kad dar gerokai iki koncerto pradžios nepilnamečiai vandalai jau buvo spėję išspardyti prie Laisvės statulos degančias žvakeles, apšiukšlinti aikštę, apšlapinti už Nežinomo kareivio kapo stovinčius kryžius ir net apspjaudyti bei užgesinti (!) patį prie šio kapo degantį aukurą. Kas čia būtų dėjęsi toliau, renginiui įsisiūbavus, galima nesunkiai įsivaizduoti. Laimė, policijos įsikišimas pristabdė tolesnį vandalizmo siausmą.
Visa tai, deja, perša liūdną išvadą, kad dažnai įvairiomis progomis pabrėžiamas išskirtinis Kauno patriotizmas ir pilietiškumas yra viso labo saviapgaulė. Tiesa, gali būti, kad šio pilietiškumo mūsų mieste dar yra likę kiek daugiau nei kitur (tą rodo Seimo ir Prezidento rinkimų duomenys), tačiau šio fakto neverta perdėti. Jeigu būtų kitaip - tokie Vasario 16-osios šventimai, kaip čia aprašytasis, Karo muziejaus sodelyje būtų paprasčiausiai neįmanomi. O ir pats šis sodelis būtų jau seniausiai sutvarkytas ir nereiktų prieš miesto svečius raudonuoti, kad nemažoje jo dalyje, kaip antai Knygnešių kiemelyje, metų metus telkšo paprasčiausias purvynas. Juo labiau kad kalbame apie reprezentacinę istorinę-memorialinę aikštę, kuri yra simbolinė Kauno, o tam tikra prasme ir visos Lietuvos širdis. Tiesa, regis, žadama šiemet, atšilus orams, sodelį pagaliau baigti tvarkyti. Tačiau kas iš to, jei net sutvarkytas memorialas bus imtas naudoti jo funkcijai visiškai nederantiems renginiams, jei jame bus imta diegti tokias naujas šventines tradicijas, kokių liudytoju man šiemet teko būti Vasario 16-osios vakarą. Ir jei jis bus ir toliau dergiamas bei niokojamas, kas, deja, vyksta net ir paprastomis dienomis, tarsi nebūtų įmanoma ten dažniau užsukti policijos patruliams, ką jau kalbėti apie nuolatos budintį policininką, kaip kad buvo tarpukario laikais.
Deja, kai apie tai užsimeni mūsų valdžios pareigūnams, teisėtvarkininkams, kitiems atsakingiems asmenims, visi lyg susitarę ima raukytis, esą tokie abėcėliniai tvarkos reikalavimai yra nerealūs. Tai gal tada, sakau, nereali yra ir pati mūsų valstybė? Vienas protingas praėjusių laikų politikas kadaise yra taikliai pastebėjęs, jog bet kokia valstybė yra pasmerkta, jeigu joje nebėra žmonių, galinčių už jos laisvę paaukoti gyvybę. Deja, mūsų valstybėje, regis, vis mažiau lieka žmonių, sugebančių bent jau išreikšti elementarią pagarbą tiems, kurie už jos laisvę savanoriškai paguldė galvas. Tačiau jei bolševikų nužudytas Lietuvos laisvės kovotojas, gulintis Nežinomo kareivio kape, savo ainių akyse nebėra vertas net elementarios pagarbos, tai galbūt jis vertas bent jau paprasčiausios ramybės? Deja, pasirodo, nesugebama jam duoti net to.
Prieš šešiolika metų, 1989-ųjų Vasario 16-osios naktį, su būriu tuometinių jaunuolių pakaitomis budėjome prie ką tik baigtos atstatyti Laisvės statulos, kurią turėjo atidengti dieną vyksiančių iškilmių metu. Budėjome bijodami, kad statulai - naujai atgimstančios Lietuvos laisvės simboliui - per naktį kas nors bloga neatsitiktų, kad ko nors neiškrėstų kokie nors jedinstveninkai, sovietų saugumo užsiundyti chuliganai ar pan. Žodžiu, saugojome savo laisvės simbolį nuo svetimųjų. Tačiau net košmariškame sapne tuomet negalėjome susapnuoti, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tą pačią Laisvę gali tekti ginti jau nuo savųjų. Ir, deja, anaiptol ne šiuo vieninteliu atveju, ir ne tiktai Kaune. Panašus ir net dar bjauresnis vandalizmas, Lietuvos istorinių, valstybinių, tautinių simbolių ciniškas niekinimas ir niokojimas jau seniai tapo tokiu visuotiniu ir įprastu dalyku, kad absoliuti dauguma Lietuvos žmonių to net nepastebi ir į tai nebereaguoja. Nesuvokdami, jog, kaip yra įrodę sociologai, o ir istorinė patirtis, tai yra be galo pavojinga pačiam tautos ir valstybės likimui. Tačiau net palaipsniui prarandantiems savo istorinę, tautinę ir pilietinę savimonę tautiečiams derėtų nepamiršti bent jau to, kad jie vis dar yra žmonės. Ir kad paprasčiausiai nežmoniška spjaudyti ir leisti tai daryti ant bolševizmo aukų kapų.
Naujausi komentarai