Los Andžele (JAV), netoli lietuviškos šv. Kazimiero bažnyčios, gyvena mūsų literatūros klasiko Antano Vienuolio-Žukausko dukra Laima Žukauskaitė- Ruigys. Progai pasitaikius, pašnekinau šią santūrią ir nepaprastai kuklią moterį.

- Kodėl pasitraukėt iš Lietuvos?

- Vyras Albinas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, aviacijos leitenantas, sovietai jo nebūtų paglostę. Beje, mama vėliau pasakojo, kaip sykį mano Tėvelis važiavo į Maskvą su Justu Paleckiu, o Paleckis ir paklausęs, kodėl, girdi, tavo duktė negrįžta namo? Tėvelis atsakęs, kad žentas - buvęs karininkas. “Nieko baisaus, - “nuramino” Paleckis, - grįžęs daugiau penkerių metų negautų!” Nieko sau paguoda! O mes juk paprasti žmonės, niekam niekuo nenusidėję. Vyras Amerikoj iš pradžių langus plovė, paskui beveik visą gyvenimą dirbo spaustuvėj (padėjo “Lietuvių dienų“ leidėjas Antanas Skirius, dar tebekruta, nors jau senukas), aš - restorano raštinėj...

- O dabar? Kodėl negrįžtat dabar?

- Dabar - kitos kliūtys. Vyrui mirus, buvo kilus tokia mintis: važiuosiu, sakau, į Anykščius! Gyvenimas be tėvynės labai sunkus...Bet duktė Alma - nė už ką, ir aš ją suprantu: viena yra gamtos grožis, kita - gyventi. Jai Anykščiai daugiau žinomi tik iš mano kalbų...O vienai, mano amžiuj, ryžtis tokiam žingsniui jau per vėlu.

- Ką iš gimtinės labiausiai prisimenat?

- Pirmas sentimentas - vaizdas pro langą...Sodas, miestelis, Šventoji...Piliakalnis, Karalienės liūnas, Puntukas - visur basom kojom išlakstyta...Ypač linksmos būdavo vasaros, kai su būriu jaunimo taškydavomės upėje...Namai, tėvai, nuolatiniai svečiai, kuriems kai kada mes, vaikai, turėdavom atiduoti ir savo patalynes. Kaip gyvus matau kaimynų, draugų veidus. Kiek visokių istorijų patirta, smagių ir liūdnų! Antai mano klasėj mokėsi Rudolfas Baranikas, vėliau emigravęs Amerikon ir tapęs žinomu dailininku. Kartą mokytojas Gineitis, kviesdamas jį atsakinėti, perskaitė jo pavardę kaip “Baravyką” - klasė nuleipo iš juoko, o mokytojas supyko, girdi, nesvarbu, kad suklydau, juoktis iš mokytojo vis tiek nevalia! Jis rūkė pypkę, tai iš dūmo kaipmat pamatydavom, kur jis...

- Kokie žmonės anuomet Jums vis dėlto buvo įdomiausi?

- Gal Karveliai? Onulė ir Jonulis, kaip jie patys vienas kitą vadindavo. Ona Zabielaitė-Karvelienė buvo visoje Europoje garsi dainininkė, ilgokai gyveno užsienyje, dainavo Romos, Atėnų operos teatruose. Kai grįžo Lietuvon, buvo mano muzikos mokytoja, draugavo su mama. Nuo jos sklisdavo labai malonus kavos kvapas - mat visą laiką kišenėje turėdavo kavos pupelių ir jas nuolat kramtydavo. Pabandžiau parėjusi namo ir aš: o kartu, o neskanu, o spjaudaus! Ir niekaip negaliu suprasti, kur čia Karvelienė randa malonumą...Jos ir balsas (mecosopranas) buvo ypatingas, ir juokas. Ne toks, kaip visų, labai stiprus. Kai užgiedojo bažnyčioj, ne visi suprato tą ypatingumą, nes užtraukė kaip iš operos...Jų sodas, darželis prie namo buvo išskirtinai prižiūrėti. Dar pirtelė prie upės. Ypač man patiko Karvelių maudykla, aptverta vandeny, norint įbristi, reikėdavo nulipti laipteliais, apačioj suoliukai...Tarnaitė būdavo apsivilkusi juodai, su balta prijuostėle, švenčių progom skaniai kepdavo kalakutą su slyvom. Priartėjus frontui, Karvelienė bijojo nakvoti namuose, vis baiminosi, kad sprogdins tiltą, o tada sugriaus ir greta stovinčius jų namus.

- Mes, šiandienos anykštėnai, kartais esame linkę manyti, jog anksčiau Anykščiuose tebuvo šiaudastogės pirkios, vasaros dulkės bei rudens makalynė. O iš tiesų, kiek suprantu, gyvenimas čia virte virė, netrūko nei įdomių žmonių, nei įsimintinų įvykių?

- O, taip! Buvo labai gera ir gražu. O sniego baltumas! Bet sykiu manęs neapleido nuojauta, jog taip ilgai tęstis negali, būtinai atsitiks kas nors baisaus, neatitaisomo! Tai, kas labai gera, amžinai netrunka...Gaila - taip netrukus ir atsitiko.

- Turit omeny prasidėjusį karą?

- Ir karą, ir kas netrukus prasidėjo... Niekas net nemanė, kad, sakykim, žydus galima šaudyti vien dėl to, kad jie žydai. Pamenu, buvo tokia žydaitė, iš malūno, blondinė. Parduodama vokiečiams muilą puikiai su jais susišnekėjo. Vokiečiai nustebę paklausė: iš kur ji taip mokanti vokiškai? O ji atvirai prisipažino: “Aš - žydė”. Netrukus ją jau varė gatve, nebegalėjom jos net užkalbinti...Tėvelis su kunigu Juozapu Čepėnu nuvažiavo į Uteną, pas komendantą, prašyti, kad bent žydų vaikus paliktų gyvus. Jiems buvo atsakyta: jei dar kartą šiuo klausimu kreipsitės, patys atsidursite gete!..Tėvelis buvo labai jautrus, tomis dienomis grįžęs iš miesto, būdavo labai susijaudinęs, verkdavo pasikūkčiodamas, ašaros tekėdavo skruostais...Jis niekaip negalėjo patikėti, kad jo mylimi anykštėnai gali būti tokie žiaurūs ir godūs. Kai žydus šaudydavo, užsispausdavom pagalves ant galvos...O daktaras Ginzburgas pats parodė žudikams, į kurią vietą šauti - kad mirtis būtų staigi. Sunku apie tai net kalbėti.

- Gal nors porą žodžių apie savo Tėvelį - kaip Tėvelį. Nūnai gana gausu rašytinių prisiminimų apie jį, o kaip Jūs, duktė, juos vertinate? Juk savo Tėvelį pažinojote geriau nei bet kas kitas?

- Nebuvo jis nei šykštuolis, kaip kai kas teigia, nei politinis persimetėlis. Viskas jam ėjo iš vidaus, širdies. Norėjo kuo galėdamas padėti žmonėms. Kentėjo, kai būdavo nesuprastas. Nevaizdavo didelio pono, bendravo su visais. Neatsitiktinai daugelio jo kūrinių herojai - paprasti kaimo žmonės. Be galo mylėjo Anykščius - ne žodžiais, o darbais, kūriniais. Net ir labai rizikuodamas iš jų nesitraukė. Jam čia buvo geriausia...Kai kurie prisiminimų autoriai, mano nuomone, nepelnytai, nepagrįstai jį sumenkina. Girdėjau sakant, jog aš idealizuoju Tėvelį. Galbūt. Bet ar gali būti kitaip?!

- Jeigu atsirastų proga perduoti Jūsų žodžius broliams lietuviams, ką pirmiausiai jiems palinkėtumėt?

- Pakartosiu, ką jau sakiau: tai, kas gera, amžinai netrunka. Todėl branginkime kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką! Kad paskui nieko netektų gailėtis - nei prarasto laiko, nei nenuveiktų darbų. Norėčiau būti kartu su jumis nors per šventes, bet...