Pasisavinta svetima kaltė

Jonės virtuvėje ankšta: baldų tiek, kaip ir pas visus, bet likusį nuo jų plotą užima sūpuoklės, todėl tuščios vietos nelikę. Žiemą vasarą sūpuoklės stovi nepajudinamos. Jose lyg koks pėdas susmukęs sėdi Jonės pirmagimis - lauktas, išsvajotas, naktimis dienomis ant rankų nešiotas ir... apraudotas. Jei kilsteli galvą vaikas, dairosi nieko nesakančiu žvilgsniu. Kalbinsi - lyg šypteli. Saviškius tai jis atpažįsta, bet svetimi jam nė motais. Kai vakarais tėvas vaiką iškelia iš sūpuoklių, stato ant linkstančių kojų ir atremia į sieną. Dar taburetę šalia pristumia, kad nenuvirstų, kol mama patalą taiso.

Dvylika metų. Laimė ir nelaimė sykiu. Jonė jau išbandė viską, laukdama stebuklo, deja, nesulaukė. Kol darbą turėjo, vežiojo sūnų pas gydytojus ir žiniuonius. Išmoko masažuoti nuo pat vaikystės “ne tokį” jo kūnelį. Kai suprato, jog nei masažai, nei vaiko raumenų “sužadinimas” iš verdančio puodo ištrauktomis vilnonėmis skaromis nieko neduos, įsitaisė sau patogų korsetą, kad trūkio negautų, sūnų bekilnodama. Ašarų, žinia, upelius priverkė, bet nauda iš jų tokia menka: trumpam palengvėja, paskui vėl baisus supratimas apie savojo vaikelio negalybę smegenis ylomis bado.

Draugės ir kaimynės senų seniausiai priprato prie žinojimo, kad Jonės sūnus neįgalus - ar maža tokių aplink? Supranta motiną ir užjaučia. O ji vis tiek mėgina šimtąjį ir tūkstantąjį kartą vyti nuo savęs mintį, kad visas jos berniuko gyvenimas bus tik toks. Teisybė, sunkiai apsisprendė Jonė gimdyti antrą kartą, bet surizikavo. Ir dabar turi dailią penkerių metukų čiauškutę, kuri savo vyresnio brolio “amžiną” sėdėjimą virtuvės sūpuoklėse priima kaip gyvenimo normą. Netgi nustojo baksnoti jam šonus, mėgindama įrodyti ir savo teises į jo užtūptą plastikinį suolelį.

Gamykloje dirbusi kontroliere, Jonė darbą prarado ne dėl vaiko negalios, bet dėl įmonės bankroto. Kaimynės neatsistebi, kaip ji sugeba išsiversti iš minimalaus vyro atlyginimo ir valstybės vaikui bei jai skiriamos skurdžios pašalpos. Depresija ir neviltis Jonės namuose - dažnos viešnios. Kai jos ateina, moteris iš naujo prisimena, kaip savo sūnaitėlį gimdė. Puodeliui kavos ją pakvietusiai kaimynei vėl iki menkiausių smulkmenų dar kartą pasakoja nelaimingą istoriją, kurią paprastai baigia savęs plakimu.

“Žinai, - sako Jonė, - aš pati kalta, kad mano vaiką replėmis traukė ir galvelę suspaudė. Užtai jis dabar toks. Buvau 20 metų, kai ištekėjau ir atvažiavau iš Dzūkijos kaimo į didelį miestą. Per žiopla, kad mokėčiau Kaune prasisukti taip, kaip čia priklauso. Davė man anyta šimtą dolerių. Tokio pinigo rankose niekada nebuvau mačiusi. Pamokė: kai ves tave į gimdyklą, tą banknotą laikyk saujoj suspaudus. Duok jį daktarei, tada viskas gerai baigsis. Suspaudžiau ir laikiau. Bet kai skausmas ne juokais suėmė, nesupratau, kas man darosi: rėkiau kaip pjaunamas veršis. Kažkas mane gėdijo, kažkas barė, dar vaistų leido. Nurimau paskui ir nieko man nesinorėjo - tik greičiau namo, pas mamą į kaimą. Kada ir kur tą pinigą pamečiau, nežinau iki šiol. Daktarę prie manęs atvedė jau po gero laiko, kai gimdykloje be jausmų tysojau. Išgirdau ją sakant: “Ruoškit, mergaitės, instrumentą”. Nei man rūpėjo, kokį, nei ką. Sako, mano sūnus visai normalus gimė, net kažkokių balų daug jam užrašė. Po dienos ta pati gydytoja prie mano lovos su gėlių puokšte atėjo. Tada nesuvokiau, kodėl ji pradėjo kalbėti apie tai, kad jokie skundai mano vaikui nepagelbės. Kur link ji suka, ne iš karto paaiškėjo. Jos gėlės liko palatoje, kai vyras mus su vaiku ir su didele mūsų bėda namo pasiėmė... Jei tik būčiau tada kumštį stipriau spaudusi, gal kokio cezario man nebūtų pagailėję ir Algiukas sveikas būtų gimęs?..”