Daugelio švietimo įstaigų vadovybė stengiasi ne kovoti su smurtu, patyčiomis, o slepia tokius faktus, kad tik nenukentėtų geras jų vardas

Patyčias ir smurtą yra patyręs ne vienas vaikas. Nerimą keliančios tendencijos stebimos jau kelerius metus iš eilės, tačiau padėtis negerėja. Su šia problema susiduriama nuo pat pradinių klasių. Neva nekaltas pasišaipymas, erzinimas, apsistumdymas ilgainiui virsta psichologiniu teroru, pažeminimu, reketu, fiziniu smurtu. Šioje agresijos epidemijoje atsiranda naujų veikėjų. Tai mokytojai, kurie smurtauja prieš mokinius.

Pasijunta nebaudžiami

Šį rudenį Lietuvos mokyklose užderėjo smurto prieš mokinius atvejų. Vos prieš keletą savaičių įtūžęs Vilkaviškio “Aušros” vidurinės mokyklos fizikas Algis Lazarenka septintokui Haroldui, kuris iš jo tyčiojosi, sulaužė ranką. Paauglys atsidūrė ligoninėje.

Akmenės rajone supykęs mokytojas taip pastūmė mokinį, kad šis krisdamas stipriai susitrenkė galvą. Jis atgabentas į Šiaulių ligoninę sukrėstomis smegenimis ir kraujuojančia akimi. Šį įvykį tiria Vaiko teisių kontrolierės įstaiga.

Nuo pučiamųjų orkestro vadovo Virginijaus Bartušio išvykos į Prancūziją metu nukentėjo net trys Tauragės muzikos mokyklos auklėtiniai. Jie buvo sumušti, tačiau incidentą bandyta užglaistyti. Tik įsikišus Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybai buvo sudaryta speciali komisija, įvykį ėmė tirti prokuratūra.

Ką ir kalbėti apie dažnus mokinių smurto prieš mokinius atvejus, kurių mūsų mokyklose pilna. Tačiau dažnai ir apie juos stengiamasi nutylėti. Į viešumą jie iškyla tik tuomet, kai įvyksta skaudi nelaimė: mokinys sumušamas taip, kad padaroma didelė žala sveikatai ar dėl psichologinio teroro, reketavimo tenka keisti mokyklą, kaip nutiko vienoje sostinės gimnazijoje.

Tokių atvejų toleravimas skatina smurtautojus pasijusti nebaudžiamiems. Kai kada tai baigiasi tragiškai. Kauną prieš kelerius metus sukrėtė žiaurios paauglių egzekucijos, kurių metu buvo šaltakraujiškai nužudyti jų bendramoksliai. Nors iki tol šie žudikai ilgai terorizavo bendraamžius, atsako nesulaukė.

Laiko normaliu reiškiniu

“Nesu matęs nė vienos klasės, kurioje nebūtų tyčiojamasi, erzinama. Lietuvos mokyklą apėmusi tikra smurto epidemija”, - sako Robertas Povilaitis, psichologinės telefoninės tarnybos “Vaikų linija” vadovas.

Prieš keletą metų atliktas tyrimas parodė, kad Lietuva pagal tyčiojimosi mastus išsiskiria iš daugelio pasaulio valstybių. Jei Čekijoje ar Švedijoje patyčias patiria 2 iš 10 mokinių, tai mūsų šalyje - 7 iš 10. Paklausus, ar tyčiojasi iš kitų, beveik tiek pat atsako teigiamai.

“Kažkas labai rimto yra atsitikę, Lietuvoje - viskas aukštyn kojomis. Kitose šalyse prasivardžiavimas, stumdymasis, erzinimas laikomas nenormaliu reiškiniu, o pas mus - kasdienis, jau niekam nebekeliantis nuostabos faktas”, - vertina R.Povilaitis.

Mūsų visuomenėje patyčios ir smurtas yra paplitę ne tik tarp vaikų, mokinių. Panaši situacija - ir šeimose, tarp tėvų ir vaikų, darbovietėse. Dabartiniai vaikai išauginti tėvų, praėjusių “dedovščinos” mokyklą. Todėl dažnai suaugusieji nesuvokia, kur yra problema: jei pasišaipė, susistumdė, pasijuokė, anokia čia bėda.

Vyrauja požiūris, kad tai - tik į naudą, vaikas turi užsiauginti storą odą, o ne augti šiltnamio sąlygomis. “Nė vienas tyrimas neįrodė, kad patyčios, žeminimas turi teigiamą poveikį”, - tikina psichologas.

Jo teigimu, panaši situacija, kaip pas mus, daugelyje šalių buvo prieš keletą dešimtmečių. Tuomet priekabėms, smurtui ir agresijai tarp bendraamžių buvo paskelbtas karas. Pasaulyje yra sukurta ir sėkmingai taikoma apie 600 įvairių prevencijos programų. Tyrimai parodė, kad jas taikant mokyklos bendruomenėje priekabiavimo mastą galima sumažinti 20 - 80 proc. Tad idėjų, ką daryti, yra, nebereikia išradinėti dviračio iš naujo.

Akivaizdu, kad būtina imtis veiksmų. Priešingu atveju pasipils nevaldomo atsako į smurtą smurtu atvejų. Pasak R.Povilaičio, JAV saugumo tarnyba yra nustačiusi, kad du trečdaliai susišaudymų mokyklose yra kerštas priekabiautojams.

Slepia, kas iš tiesų vyksta

Lietuvos fenomenas - daugelio mokyklų vadovybė stengiasi ne kovoti su smurtu, patyčiomis, o slepia tokius faktus, kad tik nenukentėtų geras jų vardas. Tai pasitvirtino diskusijoje apie agresiją mokykloje, kuri buvo surengta Švietimo ir mokslo ministerijoje. Į ją susirinkę įvairių švietimo įstaigų pedagogai, vadovai, mokiniai tvirtino, kad jų mokykloje agresijos ir smurto atvejų tikrai nėra.

Sostinės “Žirmūnų” gimnazijos psichologė Žydrė Arlauskaitė įsitikinusi, kad tai neatitinka tikrovės: “Šešiolika metų dirbu mokykloje, kiekvienoje gimnazijoje su patyčiomis ir agresija susijusių problemų pilna pradedant pradinėmis klasėmis”. Ir visai nesvarbu, ar jos yra didmiestyje, ar kaime, gerą jos turi vardą, laikomos prestižinėmis ar ne.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimų įvertinimui, kurios iniciatyva Lietuvos mokyklose įgyvendinama Tolerancijos ugdymo programa, programų koordinatorė Snieguolė Matonienė tikina, kad smurto ir
agresijos faktus mokyklos slepia už geležinės uždangos.

“Auginu du sūnus, jie lanko vieną sostinės mokyklų, anksčiau ir pati dirbau mokykloje, todėl puikiai žinau, kas ten iš tiesų vyksta. Stipresni skriaudžia silpnesnius, tai paplitę ir tarp mokytojų, ir tarp mokinių. Tačiau mokyklų vadovai stengiasi tokius faktus žūtbūt nuslėpti”, - teigia moteris.

Iš keturių diskusijoje dalyvavusių moksleivių atstovų tik vienas išdrįso pripažinti, kad mokykloje, kurioje mokosi, smurtas ir agresija tarp mokinių egzistuoja. “Aš pats esu nuo smurtautojo nukentėjęs, buvau sumuštas”, - sako sostinės Žvėryno gimnazijos moksleivis Paulius Kudarauskas.

Jo istorija patvirtina, kaip toks elgesys paprastai vertinamas. “Kai mane sumušė, laimė, be žalos sveikatai, dėl to kaltas mokinys liko mokykloje, nebuvo griežtai nubaustas. Kai po kurio laiko sudaužė kitą mokinį, šiam teko ilgai gydytis, net darytis plastinę operaciją. Tik po to jis buvo išmestas iš mokyklos. Ar tiek reikėjo laukti?” - svarsto moksleivis.

Moksleivių sąjungos atstovas, Karmėlavos B.Buračo mokyklos mokinys Julijus Grickevičius sako, kad Kauno rajono, kaimo mokyklose smurto, patyčių problema egzistuoja. Fizinio smurto atvejų pasitaiko rečiau, o psichologinis, pasireiškiantis užgauliojimu, tyčiojimusi, priekabiavimu, yra paplitęs ne tik tarp mokytojų, bet ir tarp mokinių.

Tik pavienės iniciatyvos

Lietuvoje kol kas įgyvendinamos tik pavienės, dažniausiai privačios iniciatyvos, nukreiptos prieš tyčiojimąsi, agresiją mokykloje. Projektą “Nustok tyčiotis” antrus metus vykdo “Vaikų linija”. Rengiami seminarai mokyklose, mokymai pedagogams, leidžiama ir platinama informacinė medžiaga.

Nevyriausybinės organizacijos “Gelbėkit vaikus” iniciatyva 29 šalies mokyklose veikia 29 kovos su smurtu grupės, kurių veikloje dalyvauja apie 300 mokinių. Jos moko vaikus gyventi be smurto, pataria, kur ieškoti pagalbos, ragina netylėti, jei yra skriaudžiami, mušami.

Paramos vaikams centras nuo 1995 metų vykdo smurto prevencijos programą “Didieji broliai, didžiosios seserys”. Joje dalyvaujantys suaugę savanoriai padeda vaikams įveikti kasdienes bendravimo adaptacijos ir kitas problemas.

Pasak centre dirbančios psichologės Ž.Arlauskaitės, buvo vykdoma dar viena programa, labai perspektyvi, “Antras žingsnis”. Pradinukai buvo mokomi pykčio valdymo, emocijų kontrolės, būti tolerantiškiems, išreikšti savo impulsus ne patyčiomis, ne kumščiu. Tačiau baigėsi pinigai ir programą teko sustabdyti.

Švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas tikina šių mokslo metų pradžioje pasirašęs įsakymą, leidžiantį mokyklose psichologų asistentais dirbti psichologijos bakalaurams. Tai leis mokykloms pritraukti daugiau specialistų, galinčių teikti psichologinę pagalbą.

Be to, stiprinamos pedagoginės psichologinės tarnybos. Jos jau veikia 51 savivaldybėje. Ministerija planuoja teikti rekomendacijas savivaldybėms, kad didintų socialinių darbuotojų skaičių mokyklose.

R.Motuzas įtikinėja, kad agresijos prevencija taps prioritetu, sulauks padidinto dėmesio rengiant programas, dokumentus. Tačiau neužsimena apie konkrečias iniciatyvas ar projektus, jų finansavimą, nors būtent šiuo keliu siūlo eiti specialistai. Dėmesio ir finansavimo nesulaukia ir privačios iniciatyvos, sustojusios dėl pinigų stygiaus, nors davė gerų rezultatų.