Žmogaus troškimas keliauti jūromis, vandenynais gerokai senesnis už švyturius. Kas laivams parodydavo kelią į krantą, kol nebuvo nei stipriais prožektoriais blizginančių švyturių, nei radijo ryšio?

Kranto pranašas – laužas

Protėvių pasakojimai liudija, jog pirmiausiai tą darbą atliko ant pajūrių kalvų nuolat deginamų laužų dūmai, kurie buvo matyti tik giedrą dieną, o apie pasiektą krantą naktimis bylojo ir tų laužų liepsnų pašvaistė.

Pirmas didelis ir iki šiol nepamirštas jūros švyturys buvo pastatytas dar prieš mūsų erą.

Kai 332 m. prieš mūsų erą Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą, jau po metų ant Viduržemio jūros kranto netoli Nilo deltos, egiptiečių miestelio Pokotiso vietoje buvo įkurtas miestas, gavęs nugalėtojo vardą – Aleksandrija. Tai buvo pirmas tos epochos miestas, statytas pagal vieningą žymaus graikų architekto Dinocharomo planą. Miestas tapo naująja Egipto sostine.

Šiam miestui apdairiai parinkta vieta lėmė greitą jo suklestėjimą. Ypač po to, kai šalia jo esantis ežeras Mareotis kanalu buvo sujungtas su Nilu ir Aleksandrija įgijo du uostus. Vieną – laivams, plaukiojusiems Nilu, antrą – Viduržemio jūra zujusiems prekybiniams laivams, kurių į Aleksandriją atplaukdavo vis daugiau ir daugiau. Miestas greitai tapo pirmaujančiu ir turtingiausiu Senojo pasaulio mokslo bei technikos centru su 600 tūkst. gyventojų.

Statė 20 metų

Nors Aleksandrija klestėjo, laivams patekti į jos uostus nebuvo lengva dėl povandeninių uolų ir seklumų. Iškilo būtinybė statyti švyturį.

Toks statinys pagal architekto Sostrato Knidsko projektą buvo pradėtas 285 metais pr.m.e. valdant Ptolemėjui I, o užbaigtas po 20 metų, jau valdant Ptolemėjui II. Dabar Faros švyturys yra vadinamas vienu iš septynių pasaulio stebuklų.

Įspūdingas statinys iškilo netoli Aleksandrijos esančioje Viduržemio jūros saloje Faros. Salos pavadinimas ilgainiui prigijo pačiam švyturiui. Ir ne tik. Jo funkcijos buvo tokios svarbios, kad daugelyje kalbų (prancūzų, italų, ispanų, rumunų) žodžio „švyturys“ šaknimi tapo „faros“.

Sala net buvo užtvanka sujungta su žemynu, kuria į statybvietę buvo gabenamos reikalingos medžiagos.

Aleksandrijos stebuklas

Faros švyturio išorę galima įsivaizduoti pagal to meto Aleksandrijos monetose įamžintą jo atvaizdą. Taip pat jis įvairiais laikotarpiais buvo detaliai aprašytas graikų, arabų, romėnų keliautojų. Suprantama, jog per tūkstantį švyturio gyvavimo metų įvairių liudijimų buvo daug.

Faros švyturys buvo laikomas aukščiausiu pasaulio statiniu, nors kai kurie mokslininkai teigė, kad jis vis dėlto nepralenkė Cheopso piramidės, tada siekusios 147 metrus.

Švyturio šviesa buvo matyti už 100 kilometrų, o giedriomis dienomis virš jo kylančius dūmus jūreiviai pamatydavo ir dar iš toliau.

Konstrukcijoje – Poseidonas

60 metrų aukščio apatinė jo dalis buvo kvadrato formos. Jo kraštinės – po 30 metrų. Čia buvo laikomas įvairiausias inventorius. O tos dalies stogas, kampuose papuoštas didelėmis Tritonų statulomis, kartu buvo ir vidurinės statinio dalies pagrindas. Ta 40 metrų aukščio dalis buvo aštuoniakampė, padengta baltu marmuru. Trečiąją dalį sudarė cilindro forma pastatytos aštuonios kolonos, laikančios švyturio kupolą, užsibaigiantį bronzine jūrų valdovo Poseidono figūra.

Degino sakus ir aliejų

Pagrindinis Faros švyturio šviesos šaltinis buvo viršutinėje dalyje – tarp kolonų nuolat deginamas laužas. Tačiau kokiomis priemonėmis buvo pasiekiama tokia tolima švyturio šviesa, tiksliai nenustatyta. Viena versija – ją nuo laužo skleidė didžiuliai poliruotos bronzos ar stiklo veidrodžiai. Kita versija – toks stiprus šviesos efektas buvo išgaunamas didelėmis šlifuoto kvarco linzėmis.

Laužui skirtos medžiagos buvo gabenamos vidiniais sraigtiniais, lėkštais laiptais. Sakoma, jog jie buvę tokie platūs, kad į 100 metrų aukštį buvo važiuojama asilų traukiamais vežimais. Laužas buvo kūrenamas medžių sakais, aliejumi; mediena kurui nebuvo naudojama, nes ji Egipte buvo brangi, vežama iš užjūrio. Mediena dažniausiai buvo perkama tik pastatų ir laivų statybai.

Trimitavo išlenktu ragu

Faros švyturys garsėjo ne tik savo dydžiu, bet ir moderniausia tų laikų technika, kurios paslaptys taip ir liko praeityje.

Pavyzdžiui, viename aprašyme teigiama, jog aštuoniakampį bokštą laikė aukštos, paauksuotos bronzinės moterų statulos, su kuriomis siejamos legendos. Esą jos retsykiais „atgydavusios“, nes tai buvusios ne paprastos statulos, o gudriai paslėpti techniniai mechanizmai. Vienos, ant žydrų ciferblatų sukdamos auksines rodykles, rodė vėjų ir bangų stiprumą, kitos, pasukusios savo rankas, rodė Saulės ir Mėnulio judėjimą.

Moterys-mechanizmai taip pat stovėjo prie didelio vandens laikrodžio ir nustatytomis valandomis skambindavo gongais.

O apsiniaukusiomis dienomis ar tvyrant rūkui apie povandeninių uolų ir seklumų pavojų moterys-mechanizmai jūreivius perspėdavo trimituodamos auksiniu išlenktu ragu.

Neatlaikė žemės drebėjimo

Faros švyturys kartu buvo ir Aleksandrijos tvirtovė-stebėjimo punktas, iš kurio besiartinantį priešą buvo galima pamatyti iš labai toli.

Pagaliau tai, kad Aleksandrijos Faros švyturys net tūkstantį metų tarnavo žmonėms, – dar vienas stebuklas. Tačiau 796 metais jis neatlaikė stipraus žemės drebėjimo ir sugriuvo. Vis dėlto stebuklus kartais daranti lemtis, matyt, panoro išlaikyti istorijai jo kūrėjo vardą. Griuvėsiuose buvo rasta plyta su jį stačiusio architekto įrašu: „Sostratas, Dekstijono sūnus, pašvenčia dievams – jūreivių gelbėtojams“.

Tas įrašas išliko paties architekto išradingumo dėka: jis šį tekstą paslėpė po tinko sluoksniu, ant viršaus užrašęs Egipto valdovo vardą.

Atstatyti Faros švyturį buvo mėginę arabai, tačiau jų bandymai nebuvo sėkmingi.

1480 metais mamliuskų sultonas Kait-bej ant sugriauto švyturio pamatų pastatė tvirtovę, kuri stovi iki šių dienų ir vadinama savo įkūrėjo vardu.