Kibkit, žuvelės...

Lydekų žūklės kuriozai (3)

(Pabaiga. Pradžia rugsėjo 17-ąją)

Tokios gražuolės - ne kiekvieno žvejo nosiai.

Rūkas nenuvylė

Tądien prie Minijos ties Baubliais Kretingos rajone, nieko gero nesitikėjau. Tik susitvarkiau spiningą, porą sykių patraukiau išilgai upės vartiklę, kai iš kažkur netikėtai pakilo rūkas. Ne kartą esu papuolęs žvejyboje į miglą - tai ženklas, kad grįšiu tuščiomis. Ties Baubliais Minija labai vaizdinga - giliame slėnyje. Upėje daug posūkių, skardžių, upėtakinių seklumų ir gilių duobių su sūkuriais. „Nors gamta pasidžiaugsiu,- pagalvojau.- Negi šeštadienį trinsi šonus į sofą prie televizoriaus? Tad patraukiau paupiu prorečiai laidydamas tai blizgę, tai vartiklę ar voblerį. Tas vobleris - grynas grundulas. Staiga kažkas prie pat kranto jį čiupo. Kirtau, suku - gerai priešinasi gyvatė, maniau, bus neblogas lydys. Ne - kilograminis upėtakis - kad jį kur! Laimės pilnos kelnės - tokio dar nebuvau nutvėręs.

Vienas po kito

Pamažu sklaidėsi rūkas. Krito į upę. Einant skardžiu - tikras paveiksliukas. Upės nematyti, kažkas čiurlena po storu baltu miglos debesiu. Vietomis – properšos. Juodas vanduo purioje rūko vatoje. Nusileidžiu žemyn ir laidau vartiklę. Per pusvalandį sugavau tris „pieštukus“ - 25 centimetrų ilgio lydekiukus. Paleidau - tegul dar pasigano. Netrukus skersai upę traukiamą vartiklę kažkas rimtai timptelėjo. Kirtau. Pradėjo vedžioti išilgai upės. Iš pradžių leidau laisviau, bet kai žuvis ėmė lįsti į pakrantės krūmus, tempiau į krantą per jėgą, nors valas - tik 0,22 mm. Neblogas lydys - du su puse kilogramo kaip ant delno.

Kaip aklai vištai

Laidydamas spiningą nuėjau dešimt kilometrų. Dar tiek pat grįžti. Atsisėdau prie seklumos atsipūsti. Rūkas visai išsisklaidė. Dairausi į vieną, į kitą upės pusę. Nebloga vieta pažvejoti. Iš pradžių smėlėta sekluma, o paskui staigiai gilėja. Žiū, seklumoje, netoli krūmo, guli graži lydeka. Du kilogramai - ne mažiau. Bandau atsargiai priartėti. Bet kur tau, kad šaus į gelmę. Galvojau, kad tiek aš ją ir tematysiu. Tik staiga upė suraibuliavo, ir ta lydeka iššoko į krantą su stambiu, pusės kilogramo karšiu nasruose. Tiesiai man po kojomis. Beveik kaip seniau populiarioje dainoje: „Staiga į valtį įsirito penki didžiausi ešeriai“. Niekaip nesupratau, kaip ta žuvis atsidūrė krante. Vienintelė versija - kai lydeka nutvėrė per didelį grobį, jis spėjo sulenkti uodegą. Kadangi lydeka puolė kaip kulka, karšio uodega suveikė kaip motorinės valties vairas - apsuko abi žuvis 180 laipsnių kampu ir išmetė į krantą.

„Brolių kapai“

Jei gamtoje kursite laužą, pabandykite pasigaminti žuvies patiekalą, kurį rusai vadina „žučiok“. Paprastai šį patiekalą daro iš didesnio karšio. Bet galima eksperimentuoti ir su kitomis žuvimis. Karšį reikia išvalyti, žvynų neskusti. Įpjauti ties uodega taip, kad žuvį galėtum atversti kaip knygą. Į vidų reikia įdėti svogūnų griežinėlių - jie ypač skanūs, kai patiekalas paruoštas. Nepagailėti pipirų ir druskos. Šiek tiek česnako ir keletą griežinėlių citrinos. Užversti atverstą dalį, suvynioti į foliją ir užkasti negiliai į žemę. Virš tos vietos sukurti laužą. Kai laužo žarijos baigia rusenti, patiekalas paruoštas. Tiesa, pagal visas tradicijas žuvį vynioja į šlapią laikraštį. Ir aš tądien bičiuliams „žučioką“ padariau laikraštyje. Kadangi abu nevykėlius -karšį ir lydį buvau suvyniojęs į vieną didelį „Klaipėdos“ jubiliejinį laikraštį, o ne atskirai, kažkuris šmaikštus draugelis patiekalą pavadino „brolių kapais“.